Iš kur ėmėte „Grožio kirčio” mintis, surašytas jums nebūdingu moksliniu stiliumi? – L.T. pasiteiravo J.Statkevičiaus.
Aš surinkau visą informaciją, kas yra šiuo metu pasaulyje! Viską persiskaičiau. Kiekvienas tekstas buvo informacija, kuri egzistuoja seniai ir visur. O kita informacija – mano pastebėjimai. Ir paskui turėjau gal tris žmones, kurie viską koregavo, rinko ir taisė.
Kodėl nenurodėte kitų autorių? Juk tą ne jūsų informaciją irgi kažkas rašė.
Aš nežinau, žinokite, kokie autoriai.
Atsimenate savo knygos skyrius apie perlus, deimantus, žymiausius juvelyrus?
Žinoma! Kaip aš neatsiminsiu?!
Iš kur jie paimti?
Oi, dabar aš jums nesusakysiu... Bet šiaip labai daug yra informacijos apie perlus, deimantus. Išsirinkau, kas man buvo įdomu.
O kodėl nėra nuorodų į tą šaltinį, iš kurio paimta?
Todėl, kad tai yra betarpiškas tekstas. Atsiminiau, ką aš skaičiau. Rašiau grynai iš to, ką atsiminiau, ką girdėjau. Aš nerašiau su knyga, pasidėjęs šalia.
Kaip jūs paaiškintumėte, kad sakiniai ar net ištisos pastraipos jūsų knygoje pažodžiui nurašytos iš mados žinyno „Ledi”?
Na, darykite, ką norite! Sumalkite, sutrypkite. Iš tikrųjų tai yra juokinga, žinai.
Ar nenorėtumėte atsiprašyti „Ledi” žinyno autorių, užglaistytumėte šį nesusipratimą?
Ne, matote... Šita... Aš esu sąžiningas žmogus, ir jeigu aš, tipo, tokių dalykų nedariau, tai ir nedariau. O jeigu ten kažkas ir atsirado... Bet aš tai labai abejoju!
Abejones nesunku išsklaidyti...
Na, žodžiu, aš supratau – jūsų tikslas yra sumalti tą knygą. Na, tai sumalkite! Tikrai nemanau, kad ten buvo kas nors iš kažkur pavogta. Buvo krūva redaktorių, kurie viską tvarkė, reguliavo. Jūs paskambinkite į redakciją. Justė Kubilinskaitė yra redaktorė.
Kuo dėta redaktorė?
Kaip dizaineris patarė, taip L.T. ir padarė – skambinome redaktorei. Tačiau „Grožio kirtį” redagavusi J.Kubilinskaitė stebėjosi, kodėl J.Statkevičius ją nurodė: „Už Juozą nė vieno žodžio aš neparašiau. Visą medžiagą rengė pats Juozas. Aš esu tik redaktorė, o autoriaus žodis vis vien yra paskutinis”.
Pašnekovė prisipažino: „Man net nešovė mintis, kad tai gali būti iš kažkur paimta”.
Redaktorė iš pagarbos dizaineriui net nebūtų drįsusi klausti, iš kur jis paėmė vieną ar kitą mintį.
Vakar L.T. susisiekė su vienu iš klasikinės moterų mados žinyno „Ledi” autorių. Vokietis Bernhardas Roetzelis nei plūdosi, nei smerkė nusirašinėtoją. „Jis tikriausiai tikėjosi, kad mes niekada nepastebėsime, nes nekalbame lietuviškai”, – svarstė rašytojas.
B.Roetzelis kalbėjo: „Dažnai sunku pasverti, ar taip elgiamasi iš kriminalinių paskatų, ar iš kvailumo – kai kas dar net nėra girdėjęs apie autorines tei-ses”.
Vokietis sakė, kad jo šalies įstatymai griežti: „Net jei cituoji – gali naudoti sakinį arba du. Jei imi daugiau – turi mokėti pinigus”. B.Roetzelis žadėjo pavesti savo advokatui viską išsiaiškinti.
Apie Statkų negirdėjo
Vokietis teiravosi, kas tas nusirašinėtojas. Išgirdęs apie Josefą Statkų (taip J.Statkevičius prisistato užsienyje – aut. past.), B.Roetzelis sakė paieškosiąs internete dizainerio nuotraukų – gal prisimins.
„Deja, tai ne pirmas kartas, kai vagiama mano medžiaga, nors tokius atvejus būna itin sunku nustatyti”, – L.T. sakė stiliaus ekspertas.
Neseniai ištraukas iš jo knygos pavogė batų pardavėjų kompanija ir naudojo svetimą išmintį reklamos bukletuose. Kaip juokingiausią jis atsiminė atvejį, kai kinai įsigijo vienos jo knygos licenciją, tačiau nieko neatsiklausę gausiai iliustravo ją kitų leidinių nuotraukomis.
Liejasi pelnas
J.Statkevičiaus knygą spausdinusios leidyklos „Tyto alba” direktorė Lolita Varanavičienė neslėpė nuostabos: „Man tai yra didelė naujiena...”
L.Varanavičienė nesusilaikė nepasmerkusi „rašytojo”: „Jam tai garbės nedaro”.
L.T. parodytą knygą „Ledi” leidyklos vadovė sakė matanti pirmą kartą. L.Varanavičienė kalbėjo: „Jei kiekvieną kartą tikrintume, kas ir nuo ko nusirašė – per metus nespėtume išleisti nė vienos knygos. Ir šįkart mes pasitikėjome autoriumi”.
Leidyklos „Tyto alba” direktorė J.Statkevičiaus „Grožio kirtį” apibūdino kaip sunkiausiai prognozuotą leidybos projektą: niekas neturėjo žalio suprati-mo nei kiek egzempliorių leisti, nei kokią knygos kainą nustatyti.
L.Varanavičienė džiaugėsi, kad pirkėjai pirmuosius 3000 egzempliorių išgraibstė, tad išleistas papildomas net 6000 vienetų tiražas.
Tarsis su užsieniečiais
Žinyną „Ledi” išleidusios leidyklos „Mūsų knyga” direktorius Eugenijus Kaziliūnas, iš žurnalistų sužinojęs apie nusirašinėjimą, vakar L.T. pripaži-no: „Tai vienas pirmųjų tokių atvejų mūsų leidyklos istorijoje”. Jis panoro savo akimis sulyginti abi knygas.
Tai padaręs leidyklos direktorius konstatavo: „Pono Statkevičiaus knygoje radome panaudotas dalis iš mūsų knygos. Todėl konsultuojamės su juristais, ką toliau galėtume daryti, kadangi knygos „Ledi” teises pirkome iš užsienio leidyklos. Pagal sutartį privalome informuoti tą leidyklą, kad įvyko toks faktas. Žiūrėsime, ką jie rekomenduos daryti”.
Juozai, kur šaltiniai?
„Jeigu tai yra nurašyta apskritai – už plagiatą numatyta baudžiamoji atsakomybė!” – priminė Lietuvos autorių gynimo asociacijos agentūros (LATGAA) direktorius Edmundas Vaitiekūnas.
Pagal baudžiamąjį kodeksą plagiatu laikomas nuo pradžių iki galo nurašytas kūrinys.
Jei nusirašyta iš dalies – tai taip pat šiurkštus autoriaus teisių pažeidimas.
Negalėdamas patikėti J.Statkevičiaus darbo metodais LATGAA vadas svarstė fantastines versijas. „Gal tie autoriai Statkevičiaus paprašė: „Imki-te, bet būkite geras, tik neminėkite mūsų pavardžių!” Bet daugiau kaip per 20 darbo metų aš tokių stebuklų nesu girdėjęs...”
LATGAA vadovas minėjo, kad kartais plagiatoriai tampomi po teismus nepriklausomai nuo to, ar tikrasis autorius pareiškė pretenzijų – viešąjį interesą stoja ginti prokuratūra.
Nusirašinėti neapsimoka
Nusirašymo skandalų Lietuvoje pastaruoju metu pasitaiko dažnokai. Seimūnas Antanas Bosas pasišiukšlino rašydamas disertaciją – nusižiūrėjo nuo vienos klaipėdietės bakalauro darbo.
Plagiatu išgarsėjo ir šiaulietė Tęstinių studijų instituto vadovė Lidija Ušeckienė.
Ji išbraukta iš profesūros sąrašų paaiškėjus, kad jos monografija ištisais puslapiais žodis žodin nurašyta iš kitų.
E.Vaitiekūnas sakė: „Tie pažeidėjai – neeiliniai žmonės. Jiems didžiausia bausmė – ne pinigai, o moraliniai dalykai”.
Kokią išeitį iš susidariusios padėties galima pasiūlyti J.Statkevičiui? „Jeigu jis džentelmenas, galėtų susisiekti su tais autoriais, informuoti, kad toks atvejis įvyko, ir paklausti, gal jie norėtų moralinės žalos atlyginimo. Be piniginių sankcijų, tokiais atvejais būna ir viešų atsiprašymų”, – kalbėjo LATGAA direktorius.
