Internete ir spaudoje klaidžioja skelbimai, kviečiantys į tarptautinę organizaciją "Humana People to People", kuri rengia ir siunčia savanorius į trečiąsias pasaulio šalis.

Rodos, viskas paremta noru padėti mažesniems, silpnesniems ir prasčiau gyvenantiems.

Bet neapsigaukite: iš tiesų norint tapti savanoriu tenka patirti vargą ir pažeminimą, o pati labdarą teikianti organizacija laikosi iš savanorių surenkamų pinigų ir dėvėtų drabužių tinklo "Humana". Ir "Humana People to People" ima atrodyti tobula pinigų plovimo mašina.

Nori tapti savanoriu – mokėk

Kas yra "Humana People to People"? Tarptautinė organizacija įkurta 1977 metais. Šios organizacijos veikloje gali dalyvauti žmonės iš viso pasaulio, kuriems bent 17,5 metų.

"Humana" siunčia savanorius į trečiojo pasaulio šalis, kuriose vykdoma labdaringa veikla: padedama vaikams, mokomi vietos mokytojai, vykdoma gamtosaugos veikla, ŽIV/AIDS prevencija...

Norėdamas prisidėti prie savanorių, turi įsirašyti į programą ir sumokėti apie 750 Lt. O tada keliauji į savanorių rengimo mokyklą Danijoje arba Norvegijoje.

29-erių ekonomikos doktorantūroje studijuojanti Audronė Rukšaitė pasirinko Norvegiją, nes tik ten ruošiami savanoriai į Nikaragvą centrinėje Amerikoje, kur programa yra trumpiausia -- tik 10 mėnesių.

Už savanorio misiją turi arba sumokėti nurodytą sumą (tik įdomu, iš kur tokią gauti jaunam žmogui), arba su organizacijos pagalba surinkti ją pats.

Jei nori keliauti į Afriką, už 6 mėnesius rengimo mokyklos ir 2 mėnesius savanorystės teks pakloti apie 10 tūkst. Lt.

Be to, jei mokysies Danijoje, organizacija mokės tik už pusę kelionės kainos. Nepamirškime: kol vyksta mokymai, turi turėti ir dienpinigių, bent šampūnui nusipirkti.

Mokymai -- elgetavimas

Vos apšilusi kojas Norvegijos mokykloje, Audronė buvo išsiųsta į "fondrising" -- rinkti lėšų kokiam nors tikslui. Paprasčiau tariant, elgetauti.

Kasdien į rankas būsimas savanoris gauna 30--40 reklaminių "Humana People to People" žurnaliukų, kuriuos reikia įsiūlyti žmonėms gatvėje, kad nupirktų.

Pusės A4 lapo formato žurnaliuke pasakojama apie savanoriavimo programas, kaip savanoriams sekasi vienoje ar kitoje šalyje. Kaina -- apie 25 Lt.

Tokio darbo -- 4 mėnesiai. Su Audrone bandėme skaičiuoti, kiek pinigų ji galėjo surinkti per šį laikotarpį: suma siekia dešimtis tūkstančių litų.

Audronė: "Žurnalą pardavinėjome ne tik Norvegijoje, bet ir Suomijoje, Švedijoje: važiuodavome per didesnius miestus ir rinkdavome pinigus.

Pradžia buvo labai sunki. Vasario mėnuo -- šalta, temperatūra siekia minus 25 laipsnius, o tu vis tiek turi eiti į gatvę ir pardavinėti leidinį".

Kas susižeria pinigus?

Audronė: "Organizacijoje viskas gerai psichologiškai sutvarkyta -- per dieną turi surinkti tiek ir tiek pinigų.

Jei nesurenki per 4 mėnesius, renki toliau. Bet tuomet trumpėja tavo misijos laikas, tad yra paskata rinkti.

Be to, priklausai ir nuo komandos -- kiek vėluoji surinkti pinigus, tiek laiko visa komanda negali išvykti savanoriauti. Kartais į dienos pabaigą rankose laikydavome apie tūkstantį litų.

Kur tie pinigai patenka, kas su jais daroma, mes, mokiniai, nežinodavome. Manau, ir mokytojai nežinojo.

Būdavo visko. Net pažeminimo. Nors mus mokydavo, ką sakyti, kad gautume pinigų, šiaip galėjome kalbėti bet ką. Svarbiausia buvo parduoti žurnalą.

Kartais sustabdai žmogų ir siūlai pirkti. Jis klausia, iš kur mes, o sužinojęs, kad iš "Humana", nieko neduoda. Klausia, ar skaitėme vakarykštį laikraštį: aukštesni organizacijos nariai išgrobstė pinigus. Nusišypsai, kad švediškai nesupranti..."

Nakvynės darželiuose

"Susišaudyti" besimokantiems savanoriams reikia ne tik pinigų, bet ir nakvynę, maisto.

Kiekvienam žmogui per dieną duodama 30 Švedijos kronų (apie 13 Lt). Kaip pramisti už šiuos pinigus, žinant Skandinavijos šalių pragyvenimo lygį?

Audronė: "Suma labai maža. Kadangi dirbome penkiese ar šešiese, gautus dienpinigius sumesdavome ir pirkdavome pigiausių makaronų.

Gyvenamojo ploto paprastai irgi neturi, tad ir jį reikia susirasti nemokamą. Kaip? Skambini į sporto klubus, vaikų darželius, mokyklas ir prašai, kad leistų nakvoti.

Teko gyventi labai įdomiuose "plotuose". Rodos, Upsaloje gyvenome vaikų darželyje, tai konkrečią valandą turėdavome ateiti ir konkrerčią išeiti, kai netrukdytume vaikams.

Esu nakvojusi ir kažkokios religinės bendruomenės bute, ir dziudo klube. Būdavo tas pats, kur gyventi, svarbu nemokamai. Kiti sugebėdavo taip susirasti ir maisto. Pavyzdžiui, susitaria su kokia picerija, kad 4 dienas joje gaus nemokamus pietus, ir taip gyvena.

Pinigus aš rinkau 4 mėnesius. Jie tai vadina ir mokymais, nes patenki į ekstremalias situacijas".

Skurdžioji Nikaragva

Įveikusi visus terminus ir surinkusi reikiamą sumą (kokią tiksliai, Audronė niekada nesužinojo), ji pagaliau pasiekė savo tikslą -- 4 mėnesiams išvyko vykdyti labdaringos veiklos į Nikaragvą.

Audronė šioje Centrinės Amerikos šalyje plėtė dėvėtų drabužių verslą, nors labiau norėjo padėti vaikams. Kadangi mergina turėjo ekonomistės išsilavinimą, buvo nuspręsta, kad jos labiau reikia verslui.

Audronė: "Mūsų užduotis buvo įkurti dėvėtų drabužių rūšiavimo centrą. Buvo labai daug biurokratinių problemų, pinigų nebuvo, o reikėjo sutvarkyti tą rūšiavimo centrą. Tad ir vėl ieškojome nemokamų rakandų. Sistema, kuri veikia Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, veikė ir ten.

Drabužių verslas nesisekė, tad man leido dirbti ir su vaikais. Savaitę ten, savaitę šen.

Net neįsivaizduojate, koks sunkus darbas yra pasakyti vaikui, kad jis turi plauti rankas prieš valgį. Jie gyvena kartoniniuose namuose su šiferio lakštų sienomis. Vaikai valgo purvą, o niekas nekreipia dėmesio. Visi turi kirminų, o mirtis nuo gripo visai normali.

Savanoriauti -- tai labai didelis indėlis sau. Nes patenki į ekstremalias situacijas, pradedi galvoti, ką daryti, kaip elgtis, kas apskritai esi, ko tau čia reikia. Galvoji apie pasitikėjimą, vertybes, žmones, draugiškumą. Stipri brandos pamoka.

Grįžęs iš tokios skurdžios šalies, supranti, kaip mes čia gerai gyvename. Kai grįžau pas tėvus, savaitę niekur nėjau".

Pirmasis lietuvis organizacijoje

Dainininkas ir keliautojas Hokšila Andradė pirmą kartą Afrikoje apsilankė būtent per "Humana People to People" organizaciją.

Hokšila: "Aš -- pirmas lietuvis "Humana" istorijoje. Kaip viskas prasidėjo? Buvo 1999-ieji, aš, 18-metis, gyvenau palapinėje Kopenhagoje Kristianijoje (laisvųjų menininkų rajonas): rinkau butelius ir grojau fleita gatvėje.

Vieną dieną susipažinau su žmonėmis, kurie rinko pinigus gatvėje, ir su jais nuvažiavau į organizacijos būstinę Danijoje", -- septynerių metų istoriją prisiminė Hokšila.

Programai pradėti reikėjo turėti 20 tūkst. kronų (apie 10 tūkst. Lt), tad Hokšilai buvo pasiūlyta tuos pinigus užsidirbti -- rūšiuoti dėvėtus drabužius Stokholme.

Hokšila: "Buvo labai įdomu. Atiriši maišus, o ten žmonių gyvenimai sudėti -- rasdavau auksinių žiedų, pinigų ir net vyno butelių".

Nemokamas "Hilton" viešbutis

Uždirbęs reikalaujamą sumą, mokytis savanoriavimo Hokšila važiavo į mokyklą Norvegijoje. Ten praleido 6 mėnesius, iš kurių šešias savaites gatvėje rinko pinigus Mozambiko vaikams.

Hokšila: "O šiaip išgrūsdavo mus į Suomiją, kur šešiolika šalčio. Niekas neveždavo -- išspiria, ir stabdyk pakeleivingas mašinas. Duodavo 25 kronas per dieną maistui. Kartais kelionė iki kokio Suomijos miesto trukdavo 3 dienas.

Kiekvienam žmogui reikėjo surinkti 45 tūkst. kronų. Vadinasi, per dvi savaites turėjai surinkti 15 tūkst., o per dieną -- 1450 kronų. Surinktus pinigus pervesdavome į organizacijos sąskaitą.

Iš tikrųjų šūdas ten. Reikia rinkti taškus, kurie duodami už individualų, grupinį darbą ir patirtį. Pavyzdžiui, nuveža kažkur ir 2 dienas turi miegoti sniego urve.

O programa... Išmoksti viską apie karą Angoloje ir paskui atsakinėji į klausimus. Iš tiesų organizacijos išduotas atestatas į dangų neina, nes ta mokykla nepripažinta".

Atlikėjas tikrai turi miklų liežuvį, nes sugebėjo iškišti ne tik reklaminius žurnalus, bet ir nemokamai gyventi "Hilton" bei kituose prabangiuose viešbučiuose. O kartą net "susišaudė" nemokamą skrydį iš Bergeno į Oslą.

Katilas, kuris vadinasi Afrika

Surinkęs reikiamą sumą, Hokšila galiausiai pasiekė tikslą -- išvyko į gamtos apsaugos projektą Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). O ten -- vėl tas pats "fondrising".

Hokšila: "Mano užduotis buvo suburti moksleivių grupę ir vykdyti gamtos apsaugos projektus.

Pavyzdžiui, reikia susiorganizuoti nemokamai tūkstantį sodinukų arba 10 tūkst. maišų šiukšlėms.

Idėja ta, kad vaikai renka šiukšles ir taip supranta, jog šiukšlinti negalima.

Apskritai "Humana" -- kaip sekta. Visi renkam pinigus į bendrą katilą, kuris vadinamas Afrika. Kai nuvažiuoji į Afriką, pamatai, kad tų pinigų nėra nė bum bum.

Būtų gerai, jei tie pinigai, kuriuos susirenki Europoje, eitų į tavo projektą Afrikoje. Bet pamiršk apie tai. Jie paskirstys tuos pinigus, kaip norės. Nuplaunama daug pinigų ir tai nėra paslaptis.

Kita problema -- neprofesionalumas. Trūksta daugybės daktarų arba mokytojų. O nuvažiuoja koks nors žmogelis iš Čekijos, kuris net nemoka angliškai, ir prasitąso šešis mėnesius. Galiausiai suserga maliarija ir jį parsiunčia namo.

Pavyzdžiui, Malavyje 500 gydytojų tenka 18 milijonų gyventojų. Ir jie nieko nemoka gydyti, tik maliariją!

Manau, vietinius jau užkniso visos organizacijos. Reikia juk žmonėms patiems leisti ką nors daryti".

Po Afrikos Hokšila grįžo į mokyklą ir dar porą mėnesių mokė kitus savanorius. Bet... jam vėl reikėjo rinkti pinigus. Už ką? Už tai, kad moko žmones. Paradoksas.

Hokšila: "Norintiems gelbėti pasaulį aš siūlyčiau kitus variantus. Buvau Afrikoje, žinau visas organizacijas. Jei nori padėti žmonėms, nebūtina rinkti pinigus Europoje ir kitaip vargti, gali ten tiesiai važiuoti".

Iššvaistyti pinigai

"Humana People to People" organizacijos idėja kilo, kai 20--30 hipių iš Kristianijos nuvažiavo į Indiją ir susirūpino tenykštėmis problemomis. Grįžę į Daniją, susibūrė į bendruomenę ir pradėjo rinkti dėvėtus drabužius -- "Humana" parduotuvių apstu ir Lietuvoje.

Hokšila: "Humana" pradininkai yra fanatikai. Vienas iš lyderių Amdi Petersonas prieš porą metų buvo suimtas ir sėdi kalėjime už sukčiavimą".

Vaikinas apskaičiavo ir finansinę savanoriavimo pusę: jis surinko 70 tūkst. Norvegijos kronų (28 tūkst. Lt), iš kurių 20 tūkst. (8 tūkst. Lt) sumokėjo už programą, 7 tūkst. (2800 Lt) -- už bilietą į PAR ir dar 6 tūkst. (2400 Lt) gavo dienpinigių. Iš viso -- 33 tūkst. (13 200 Lt), o 37 tūkst. kronų (14 800 Lt) tarsi išgaravo.

"Humana People to People" Lietuvoje vis dar populiarėja, bet objektyvios informacijos apie šią organizaciją nėra daug. Daugelį apakina troškimas padėti badaujantiems Afrikos vaikams, kitus -- noras "nemokamai" pakeliauti. Bet prieš pradedant misiją reikėtų apie organizaciją išsiaiškinti kuo daugiau.