Naujasis Orleanas yra puikus to pavyzdys. Vien 1735-1871 miestas pergyveno beveik keturias dešimtis potvynių, jau nekalbant apie kasmetinius uraganus, bet išliko. Jis dar nespėjo išsigydyti visų 2005 metų rugpjūtį siautusios Katrinos žaizdų, tačiau Prancūzų kvartale šį uraganą primena nebent sarkastiški užrašai ant marškinėlių ir barų bei juose siūlomų patiekalų ir gėrimų pavadinimai.
Tai nesunku paaiškinti – vanduo šios miesto dalies nebuvo apsėmęs. Be to, turistai yra tapę neatskiriamu Prancūzų kvartalo elementu, suteikiančiu jai savotišką prieskonį ir, žinoma, nešančiu nuolatines pajamas. Atvykėlius nuo seno traukia kolonijinio stiliaus architektūra, menanti ispaniškąjį ir pranzūziškąjį laikotarpius, geras oras, puikus maistas ir laisva atmosfera. Šio miesto gyventojai garsėja ne tik stipriomis katalikiškomis, bet ir liberaliomis pažiūromis. Jis visad traukė hipius, menininkus, homoseksualus.
Ir džiazas, džiazas, džiazas... Kartu su bliuzu bei rokenrolu besiliejantis pro kiekvieno baro langus, atlapotas parduotuvės duris ar nuo tiesiog gatvėję įsitaisiusių muzikantų būrelio. Nesu nei džiazo, nei bliuzo gerbėja, bet Naujojo Orleano gatvėse ši muzika prikimba taip, kad neatplėši. Ir klausai, pradedi po truputį siūbuoti į taktą, tyliai niūniuoti pažįstamas ar pirmą kartą girdimas melodijas.
Keliolikos paauglių, apsiginklavusių pučiamaisiais instrumentais ir būgnais, kaitrią vasaros naktį atlikta “Billy Jean” skambėjo kur kas geriau nei iš Michaelo Jacksono kompaktinės plokštelės. Šis nedidelis diksilendo orkestras kiekvieną vakarą į Prancūzų kvartalą atvilioja būrius smalsuolių.
XVIII amžiaus pradžią menantis French Quarter yra ne tik mėgstamiausia Naujojo Orleano dalis, bet ir vienas geriausiai išsilaikiusių kvartalų visoje Amerikoje. Kartu – ir vienintelis, kuriame puikiai dera prancūziška ir ispaniška dvasia. Todėl klaidžiodamas siauromis gatvelėmis gali pasijusti, lyg patekęs į svečią šalį.
Pagrindinė Prancūzų kvartalo gatvė – Bourbon – gyvena pagal taisyklę Laissez les bon temps rouler (pranc. Tegul bėga geras laikas). Čia gyvenimas verda kone 24 valandas per parą.
Jau pats gatvės pavadinimas (burbonas yra amerikietiškas viskis, pavadintas vienos grafystės Kentukio valstijoje vardu) nurodo, ko galima tikėtis. Barai, restoranai, nedidelės parduotuvėlės, kuriose galima įsigyti net vudu apeigoms reikalingų lėlių, nuo triukšmo neapsaugantys viešbučiai, džiazo ir “džentelmenų” klubai... Sako, kad pastarųjų tik iškabos atrodo itin viliojamai – daugybė apsinuoginusių merginų nuotraukų ar tokių pat gyvų egzempliorių. Per kraštus besiliejančios perkamos aistros klubo viduje esą apsiriboja tik gundančiu šokiu.
Savaitgalių ir Mardi Gras (mūsiškių Užgavėnių atitikmens, kurio metu siaučiama su tokiu pat įkarščiu kaip Brazilijos karnavale) vakarais šia gatve prasibrauti neįmanoma. Bent jau taip būdavo prieš Katriną. Vietos gyventojai pasakoja, kad dabar besilinksminančiųjų yra gerokai mažiau.
Nepaisant to, visi laikosi nerašytos taisyklės: gerti ir linksmintis. Bourbon gatvė – bene vienintelė vieta Jungtinėse Valstijose, kur galima žingsniuoti ir nesislapstant nuo policijos gurkšnoti kokio nori stiprumo gėrimą. Vienintelis reikalavimas – jis turi būti įpiltas į plastikinį indą. Tuo Naujasis Orleanas itin didžiuojasi. Beje, šis miestas buvo paskutinis, padidinęs amžiaus, nuo kurio galima vartoti alkoholį, cenzą iki 21 metų.
Prisimenant buvusio Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko kovą su alaus gėrimu gatvėse, ši detalė gali kelti juoką. Tačiau kai kuriuos svetimšalius ji priverčia iš nuostabos išsižioti. “Aš dar niekada gatvėse nemačiau tiek daug nuogų moterų ir atvirai geriančių žmonių...” - po viešnagės Naujajame Orleane prasitarė bičiulis iš Tanzanijos.
