Į žodynėlį Vilniaus universiteto dėstytojas sudėjo apie 1700 žodžių ir frazeologizmų, kurių reikšmių nerastume tradiciniame žodyne. Anot E. Zaikausko, šie žodžiai yra be valstybės, be tapatybės, be paso, jų gyvenamoji vieta – žargonas. „Kaip asmenys be pilietybės jie klaidžioja bendrinės kalbos paribiais ir užribiais, stoja sienos perėjimo punktuose vildamiesi – o gal priims?“
Kaip rašoma knygos anotacijoje, šis pirmasis spausdintinis lietuvių žargono žodynėlis yra savitas žargonybių pasas.
„Žargonas yra pati judriausia kalbos atmaina, o viena iš jo gyvavimo sąlygų – nuolatinis atsinaujinimas, kurį skatina savotiškas išlikimo instinktas, socialinis nepasitenkinimas rutina, žargono vartotojų grupės noras skirtis nuo kitų grupių ir kartu grupės narių bendrumo poreikis, originalumo ir patogumo siekis, pagaliau mada“, – teigia lituanistas. Todėl E. Zaikauskui pasirodė svarbu užfiksuoti itin greitai kintančią kalbos atmainą, net jei ši kūryba nedera su oficialia kultūros samprata.
Žargono vertę yra pažymėjęs ne vienas kalbininkas, rašytojas ar kultūrininkas. Pavyzdžiui, Waltas Whitmenas kartą pasakė: „Žargonas yra sveika tėkmė arba išsiveržimas tų visą laiką kalboje gyvų procesų, kurių metu į paviršių išplaukia putų ir dėmių, dažniausiai pasirodančių ir dingstančių, bet ne taip retai pasiliekančių ir įsitvirtinančių. Ir tuos žodžius reikia surinkti – tiek blogus, tiek gerus. Daugelis tų blogų žodžių esti puikūs“.
Iš šnekamosios – į bendrinę kalbą
Kaip DELFI pasakojo E. Zaikauskas, žargonas – tai specifiniai kurios nors socialinės ar profesinės grupės žmonių vartojami žodžiai. Žargonas priešpriešinamas bendrinei kalbai ir tarmėms, todėl jie neteiktini bendrinei kalbai ir jų nerasite „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“.
„Kartais vartotojams žargonas atrodo net patogesnis. Sunorminta kalba galima apibūdinti bet kokį dalyką, bet kartais tam gali prireikti kelių žodžių ar viso sakinio, o žargone tas reiškinys jau vadinamas vienu žodžiu“, – sakė pašnekovas.
Žodynėlyje pateikiami ir bendrinės kalbos žodžiai, turintys savitą žargonišką reikšmę („ratai“ – automobilis, „putoti“ – pykti, „lydytis“ – labai džiaugtis), taip pat frazeologizmai, vaizdinti posakiai („grybą pjauti“ – netinkamai elgtis, nusišnekėti, „kiek tas gėris kainuoja?“ – kelnių antukas neužsegtas). Riba tarp žargoniško ir bendrinės kalbos vaizdingo pasakymo, anot lituanisto, yra ne tiek lingvistinė, kiek socialinė.
Laikui bėgant kai kurios žargonybės, ypač žargoniški frazeologizmai, iš neteiktinų žodžių sąrašo gali persikelti į bendrinę kalbą. E. Zaikauskas pateikė pavyzdį: „Frazeologizmą „kabinti makaronus (ant ausų)“ supranta ir vartoja didelė dalis lietuvių. Argi jis negalėtų būti bendrinis? Na ir kas, kad išsiverstas iš rusų kalbos“.
Rusų kalboje nemažai žargonybių tapo bendrinėmis, o lietuvių kalbai šis reiškinys nebūdingas, galbūt dėl to, kad bendrinė kalba labai jauna. „Lituanistai visada teigė, kad bendrinės kalbos leksikos papildymo šaltinis gali būti tik tarmės, žargonas tam netinka. Štai ir išeina, kad žargonas pas mus – visa tai, ko nėra „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ir ko nėra tarmėse“, – kalbėjo E. Zaikauskas.
Jo teigimu, rusų tauta yra kur kas didesnė, jų literatūra senesnė, anksčiau įvyko socialinis susiskaldymas miestuose, todėl Rusijoje yra palankesnė terpė naujoms žargonybėms rastis. Be to, ir emocinis-ekspresinis kai kurių žodžių krūvis ten stipresnis. Gal todėl iš rusų kalbos kartais pasiskoliname nemažai žargonybių. Tiesa, dabar, kai jaunimas geriau kalba angliškai, dažniau žodžiai perimami iš šios kalbos.
E. Zaikauskas pripažino, kad kai kurios kalbos tarsi labiau tinkamos žargonui nei kitos: „Gal tikrai švelnus lietuvių lyrizmas šiek tiek stabdo miesto dialekto plitimą? Lemia ir ta kalba kalbančių žmonių skaičius. Pavyzdžiui, anglų kalba – kiek anglakalbių šalių, kiek skirtingų socialinių grupių ir dialektų, kiek randasi naujų žodžių…“
Žargonybių originalumą lemia amžius ir išsilavinimas
Aktyviausiai žargoną kuria jauni žmonės. Dabar tokia kalba įprasta net 12-mečiams ar 14-mečiams. Žargonu jaunimas paprastai kalba, kol baigia studijas ir pradeda dirbti, tai yra įsilieja į kolektyvą, kur vartojamas beveik tik profesinis žargonas.
Nors subrendę ir labiau išsilavinę žmonės žargoną vartoja rečiau, jie tai daro kūrybingiau: „Menkesnio išsilavinimo žmonės ne taip kūrybingai keikiasi ir vartoja žargoną. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo kūrybingiau sugeba žiūrėti į savo kalbą, tuo labiau paiso savo įvaizdžio. Jo kalba tampa savotiškai išdailinta, stilizuota. Ji rodo tam tikrą žmogaus lygį. Puoselėti savo kalbą ir per ją kurti savo įvaizdį gali tik subrendę žmonės. 10-mečiui dar per sunku suvokti, kad kalba gali būti ir savito stiliaus kūrimo priemonė“.
Žargonu, pasak lituanisto, galima mėgautis, žaisti kuriant naujus žodžius ar jų reikšmes. Tai geriau pavyksta labiau išprususiems žmonėms. „Žargonas tam tikroje vietoje ir tam tikru momentu yra graži raiškos priemonė“, – pažymėjo jis.
Kartais kalbėjimas žargonu rodo ir tam tikrą manieringumą: „Žargone įdomiausia, kai žmonės stengiasi sukurti, šnekėti stilingai. Žargono kaip savarankiškos kalbos juk nėra, tik atskiri žodžiai. Kalbant žargone vartojama bendrinės kalbos gramatika, fonetika, tik į kalbą prikaišiota daugybė neįprastų žodžių. Net politikų kalboje, reklamoje, televizijoje galima rasti žargonybių. Vis dėlto, palyginti su kitų tautų, pavyzdžiui, rusų žargonu, lietuvių žargonas nėra kūrybiškas. Tai rodo ir mažos tautos nevisavertiškumo kompleksą. Mes daug žargonybių skolinamės. Bet net pasiskolintos žargonybės, vartojamos tinkamu metu tinkamoje vietoje, gali būti įdomios, turėti savito žavesio“.
Televizijoje, reklamose, dainų tekstuose, E. Zaikausko teigimu, retai pasitaiko naujų žargonybių, bet tai galinga priemonė esamoms žargonybėms paskleisti. Pavyzdžiui, žodis „jamam“, išpopuliarėjęs dėl laidos „Ragai“, atėjo iš tarmės, o „Viskas čiki“ išpopuliarino Erica Jennings per „Tele2“ reklamą.
Žodynas tėvams padės išversti vaikų kalbą
Pasak filologo, žargonas keičiasi itin sparčiai, bene sparčiausiai iš visų kalbos atmainų. Paklaustas, ar tokiu atveju jo sudarytas žodynas turi išliekamąją vertę, pašnekovas pabrėžė, kad visa kalba ir bet koks žodynas yra vertingas: „Galima kelti klausimą, kam reikalingas bet koks žodynas. Paimkime XIX amžiaus ar XX amžiaus pradžios žodynus ar net senesnį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimą– dalis žodžių jau nevartojama. Paminklu šito žodynėlio nepavadinsi, tai tėra bandymas sugauti kalbos akimirką“.
E. Zaikausko teigimu, dėl to, kad iki šiol nebuvo išsamaus lietuvių kalbos žargono žodyno, mokslas pernelyg nenukentėjo, tačiau kultūrinė ir socialinė spraga buvo atsivėrusi. „Prisimename, kaip buvo tarybiniais laikais. Ir vėliau požiūris į žargoną sunkiai kito. Tai yra ne visur priimtina kalba, bet ji turi teisę egzistuoti“, – pabrėžė lituanistas.
Autorius ironiškai teigė, kad žodynėlis taps savotiška kai kurių žargonybių legalizavimo priemone. Pavyzdžiui, mokiniai, vainojami už žargonybes, turės papildomą argumentą, kad jų vartojami žodžiai egzistuoja.
Paklaustas, ar žodynas padėtų tėvams suprasti savo vaikų pokalbius arba po pusės amžiaus gyvensiantiems skaitytojams įveikti kai kuriuos šiuolaikinės literatūros kūrinius, E. Zaikauskas pajuokavo, kad replika apie 50 metų – savotiškas pakylėjimas į aukštą lygį. „Jei tuomet žodyną kas nors prisimins, mano anūkai turėtų manimi labai didžiuotis, – džiaugėsi pašnekovas, bet pripažino, kad suprasti kalbą žodynas gal ir padėtų. – Paskaičiau „Knygų klubo“ komentarus. Viename iš jų buvo parašyta: „Nujaučiu, kad ši knyga atsiras mano tėčio lentynoje. Jis dažnai manęs klausia: „O šitas tai jau krūtas?“
Kartu lituanistas prisipažino turintis planų parengti keliakalbį žargono žodyną. Jame lietuvių žargonybės ne tik būtų paaiškintos bendrine kalba, bet ir būtų pateikiama anglų bei rusų kalbų atitikmenų. Toks žodynas visų pirma būtų skirtas vertėjams, kurie patiria nemažai sunkumų, versdami žargonybes.
Kolegos prie neįprasto tyrimo objekto priprato
E. Zaikauskas sako jau tiksliai nepamenąs, kaip nusprendė domėtis lietuviškomis žargonybėmis. Tai prasidėjo prieš dešimt ar dvylika metų.
„Pradėjęs dėstyti Vilniaus universitete atkreipiau dėmesį į studentų kalbą. Atrodo, neseniai pats buvau studentas, o kai kurių žodžių jau nebegalėjau suprasti, nes dėstytojo lituanisto statusas lyg ir neleido žargono vartoti. Taigi susidomėjau žargonu jau kaip mokslininkas. Kiekvienas mokslininkas ieško sau srities, neatrastos gyslos. Pasirodė, kad Lietuvoje žargonas beveik nebuvo tyrinėtas. Pasisekė, kad man kliuvo dėstyti leksiką žurnalistams ir lituanistams. Ypač žurnalistams – šie žmonės yra kūrybingi, pati profesija verčia domėtis gatvės kalba. Studentų padedamas sukaupiau nemažai žargonybių“.
Į klausimą, kaip į neįprastą tyrimų objektą reaguoja kolegos, lituanistas atsiduso: „Seniau visko buvo. Dabar bene visi pripažino, kad ir žargonas gali būti mokslo objektas. Šia tema parašyta nemažai studentų darbų. Pamažėl, pamažėl, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Gyvenimas parodė, jog nesame vieninteliai, kurie turi žargoną, greičiau vieninteliai Europoje, kurie neturime žargono žodyno. Net didieji kritikai, kadaise teigę, kad reikia kovoti su žargonu, dabar prideda, kad reikia kovoti su žargonu bendrinėje kalboje. Bendrinė, vieša kalba turi turėti savo statusą, turi būti puoselėjama ir ginama nuo netinkamo pašalinio poveikio. O žargonas yra viena iš kalbos atmainų, kaip kad ir tarmės. Tik tarmė yra savarankiška kalbos sistema, o žargonas – labiau socialinis aspektas“.
Paprašytas nurodyti atmintin labiausiai įstrigusią žargonybę, E. Zaikauskas paminėjo automobilininkų vartojamą žodžių junginį „koža-roža“. „Kai automobilis turi visus pribumbasus, arba privalumus, būna koža-roža“, – paaiškino lituanistas. – Man žavūs ir kai kurie eufemizmai, pavyzdžiui, vartojami fiziologinėms funkcijoms nusakyti. „Nupurtyti rasą nuo lelijos“ reiškia nusišlapinti. Šiuo eufemizmu paslepiama tikroji reikšmė, kurią išreikšti liaudiškais ar bendrinės kalbos žodžiais nepadoru“.
E. Zaikauskas prisipažino privačiuose pokalbiuose ir pats kartais pavartojantis žargonybių. Tačiau jis stengiasi vartoti lietuviškus žodžius, kuriems būna suteiktos kitos reikšmės. „Mano darbas toks, kad turiu švytėti bendrinės kalbos perlais, o ne žargonu“, – juokėsi pašnekovas.
