Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos darbuotojas Rimantas Dalgėda DELFI aiškino, kad problema sprendžiama jau keliolika metų. Pasak jo, didžiausia bėda, kad „Gatvių statybos“ iš teritorijos neįmanoma iškraustyti.
Arkivyskupija Vilniaus savivaldybės prašo sutvarkyti valstybei priklausančio žemės sklypo, ant kurio stovi ir bažnyčia, ir bendrovės pastatai, dokumentus. Tik tada būtų galima gauti statybos leidimus ir rekonstruoti bažnyčią. „Nuo durų reikia nukasti pusantro metro žemės, sutvarkyti nuolydį, tačiau šiandien ir to daryti negalime“, - teigė R. Dalgėda.
Vyskupija nori, kad XVII a. bažnyčia būtų atgaivinta, nes toje Vilniaus vietoje nė vienos bažnyčios nėra. „Gatvių statyba“ įsitikinusi, kad kiek jie paprašys, savivaldybė mokės, o miestas tiek, kiek jie nori, mokėti negali“, - kalbėjo kurijos darbuotojas.
Šįmet bažnyčios fasado tvarkymui skirta pusė milijono litų. Bažnyčios skliautai – avarinės būklės, jie turėtų būti tvarkomi artimiausiu metu. „Bet toliau mes tikrai nieko nedarysime, jeigu ten nebus bažnyčios teritorija. Mes tikrai nemesime pinigų į balą, jei žinosime, kad čia bažnyčios nebus“, - aiškino R. Dalgėda.
Ieško kitos vietos bendrovei
„Ginčas tęsiasi 100 metų“, - situaciją apibūdino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas. Jis DELFI aiškino, kad bažnyčia ir bendrovė įsikūrusios bendrame žemės sklype, o sklypų ribos nesuformuotos.
„Ginčas kyla, kur nustatyti tą ribą, nes „Gatvių statybos“ sunkiajam transportui reikia pravažiavimo, o bažnyčia sako dėl transporto negalinti vykdyti rekonstrukcijos, kasybos darbų, nes atsiranda vibracija ir kitos problemos“, - teigė G. Paluckas.
Ekonomo tarnyba savivaldybei pateikė prašymą suformuoti sklypo ribas. Kadangi „Gatvių statyba“ teritorijoje turi registruoto turto – pastatų - jos „išvyti“ negalima. Todėl, anot G. Palucko, reikia surasti kompromisą – rasti vietą, kur bendrovę iškelti. Įstatymas neleidžia vykdyti teritorijos mainų.
„Situacija pakankamai sudėtinga, bet turime tam tikrų sprendimo būdų, projektų jau prisidėlioję ir mėginsime spręsti“, - tikino valdininkas. Pasak jo, savivaldybė planuoja bendrovei pasiūlyti sklypą miesto pakraštyje. Bendrovė esą reaguojanti teigiamai ir sutinkanti išsikelti jei bus pasiūlytas kitas ją tenkinantis sklypas. Jei bendrovė išsikeltų, suformuotas sklypas su nustatytomis ribomis atitektų bažnyčiai.
"Per savaitę ar mėnesį klausimas neišsispręs – klausimas turėtų būti sprendžiamas apie pusmetį“, - teigė G. Paluckas. Teritorijos tvirtinimui ir bendrovės kėlimui į kitą vietą turėtų pritarti sostinės taryba.
Išsikelti sutiktų
Bendrovės „Gatvių statyba“ direktorius Juozas Valiukonis teigė, kad bendrovė jau kelinti metai sutinkanti išsikelti, jei jai būtų pasiūlyta kita vieta. „Derybos buvo, bet ir taip ir nesibaigė“, - aiškino bendrovės vadovas. Pasak jo, derybos su nauja miesto valdžia tik prasideda. Jis sakė sutiksiantis išsikelti į „panašią teritoriją kaip dabartinė su panašiais pastatais“.
J. Valiukonio teigimu, šalia bažnyčios stovintys mechanizmai ir transportas statybos darbams netrukdo. „Nei mes atsiradome nei iš niekur, nei jie – gyvenimas suvedė“, - bažnyčios kaimynystę apibūdino J. Valiukonis.
Šventovę bjaurojo sovietai
Architektūros istorikų teigimu, Šv. Stepono bažnyčia – vienas žymiausių vėlyvojo Renesanso sakralinių pastatų sostinėje. Vienanavė bažnyčia pastatyta į pietus nuo Senamiesčio. Pirmieji statybos metai – 1600-1612 m. Pasak Vilniaus arkivyskupijos kurijos menotyrininkės Sigitos Maslauskaitės, bažnyčios fundatorius, iniciatorius ir lėšų rinkėjas buvo kunigas jėzuitas Simonas Visockis, jam talkino Šv. Lozoriaus ligoninė.
Dar nespėjus bažnyčios įrengti, 1604 m. Vilniuje vyko didžiulės Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės, kurių metu didžiulė teatralizuota eisena prasidėjo nuo Šv. Stepono bažnyčios. Po Mišių eisena patraukė Katedros link – pasak S. Maslauskaitės, bažnyčia buvo tarsi miesto vartai.
„Net eidami į Aušros vartų atlaidus tikintieji iš tos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pusės pirmiausia sustodavo Šv. Stepono bažnyčioje pasimelsti, išklausyti rytinių Mišių, ir tik po to eidavo iki Aušros vartų“, - teigė menotyrininkė. Bažnyčios išorėje išlikę reti dekoro elementai, polichromija. Viduje altorių vietose matyti XVIII a. pabaigos iliuzinė tapyba. Čia pat buvo kapinės, kurios vėliau užstatytos. Manoma, kad čia 1798 m. palaidotas profesionaliosios architektūros pradininkas, Vilniaus katedros statytojas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Ant bažnyčios fasado pritvirtinta tai žyminti memorialinė lenta, šalia stovintis medinis kryžius žymi architekto kapą.
Per 1794 m. sukilimą bažnyčia buvo apgriauta, o1801-1806 m. suremontuota pagal architekto Pjero de Rosio projektą. Po II pasaulinio karo sovietai, kaip ir daugelį Lietuvos bažnyčių, Šv. Stepono bažnyčią uždarė ir pavertė cemento sandėliu. Pro didžiules duris įvažiuodavo ir išvažiuodavo sunkvežimiai, o bažnyčios viduryje maišytas cementas. Sovietai nulaužė kryžius, aplink pristatė pastatų.
„Dėl to bažnyčia atsidūrė netoli Vilniaus geležinkelio stoties, pramoninių įmonių kieme“, - aiškino S. Maslauskaitė. Pasak jos, dar neatgavus nepriklausomybės dėl bažnyčios architektai pradėjo bruzdėti iš pagarbos Laurynui Stuokai-Gucevičiui.
