Apie ką yra romanas „Kol tave rasiu“?
Tai romanas apie jauno žmogaus tapimą suaugusiu, kas jį formuoja ir kaip jis suvokia save vėliau, tapęs aktoriumi. Būdamas vos dešimties, jis patiria prievartą iš vyresnės moters. Jis nuolat skatinamas kontaktuoti su moterimis, kurios netinkamai vyresnės už jį. Užaugęs jis geriau jaučiasi būdamas bet kuo, negu pačiu savimi. Jis visuomet slepiasi už kitos asmenybės ar charakterio, kurį kuria. Jis neturi draugų, nes vienintelį, ypatingą, jis praranda...
Šiame romane atskleidžiate labai intymius jums dalykus, susijusius su prievarta, patirta vaikystėje. Ankstesniuose darbuose rašote apie visuomenei rūpimus faktus. Ar sunku apie tai rašyti?
Apdoroju viską labai lėtai. Man nepatinka rašyti apie dalykus, kurie mane palietė politiškai arba emociškai. Rašau apie tokius dalykus prabėgus ilgam laikui. Pavyzdžiui, romanas apie Vietnamą „Malda už Oveną Minį“ buvo parašyta 20 metų po karo ten, „Sidro namų taisyklės“ – istorinis romanas apie abortus, kurie buvo įprasti 1930-1940 metais. Sukūriau kuo didesnį atstumą tarp šiandieninio politinio požiūrio į abortus ir mano istorijos.
Kur yra riba tarp fakto ir vaizduotės? Kartais sunku suprasti, kas yra realu ir kas ne.
Jūs teisi – kai kurie žmonės yra tikri, kai kurie jų iki šiol gyvi. Pirmojo knygos varianto pabaigoje aš surašiau dvi kolonėles tikrų ir išgalvotų aktorių. Pirmieji draugai, kurie skaitė scenarijų, pasakė, kad kiekvieną kartą, radę naują charakterį, jie nori sužinoti, ar jis išgalvotas, ar ne. Kaskart, kai tai darydavo, atitrūkdavo nuo istorijos. Naiviai galvojau, kad, kai skaitytojas pabaigs istoriją, tada jis pamatys – o, tatuiruočių meistras Peteris buvo tikras žmogus ir jis dabar miręs.
Nuo ko pradedate kurti istoriją?
Visuomet pradedu nuo pabaigos. Visada žinau, kokia ji bus. Nesistengiu įsivaizduoti, kaip romanas turėtų prasidėti, kol neparašau paskutinio sakinio. Kartais tai daugiau nei sakinys – du ar trys skyriai, puslapiai. Kai turiu pabaigą ir dėl to tvirtai jaučiuosi, tada pradedu savo kelią iš pabaigos į pradžią. Kartais prireikia metų ar daugiau, kad susidėliočiau, koks turėtų būti pirmasis skyrius.
Jis gali keistis iki tol, kol perduodu knygą leidėjams. Dvyliktasis romanas jau beveik baigtas ir galiu pasakyti, kad pabaiga nesikeis.
Atrodo neįtikėtina, kad visų vienuolikos ir dabar kuriamo dvylikto romano paskutinis sakinys nepasikeitė nuo tų kartų, kai juos parašydavote, vos pradėjęs kūrinį?
Vieną kartą paskutinis sakinys keitėsi, nes romane „Pasaulis pagal Garpą“ aš paėmiau pirmąjį sakinį ir padariau jį paskutiniu. Tai buvo: „Mes visi esame beviltiški“. Iš pradžių jis buvo pirmas. Kai parašiau kitą skyrių, jis tapo antro skyriaus pirmu sakiniu, vėliau – trečio. Bebaigiant knygą, aš nusiunčiau žinutę leidėjai Niujorke su šiuo sakiniu. Jis man atrašė, kad šis sakinys panašus į paskutinį. Ir aš pritariau.
Ar vienu metu turite keltą paskutinių sakinių?
Niekas nėra to iki šiol manęs klausęs (nusijuokia). Tik kartą aš turėjau du paskutinius sakinius vienu metu. Aš žinojau „Kol tave rasiu“ paskutinį sakinį ir tuo pačiu metu – knygos, kurią rašau dabar.
Tarp kitko, buvo metas, kai aš žinojau daugiau apie knygą, kurią rašau dabar nei „Kol tave rasiu“ ir galvojau ją rašyti pirmąją.
Žinojau pakankamai apie jos turinį, kad suprasčiau, jog ji bus sunki psichologiškai ir kad tai, greičiausiai, bus mano ilgiausia parašyta istorija. Paklausiau savęs, ar aš noriu laukti iki šešto dešimtmečio, kad ją pradėčiau? Ne, geriau, kol esu jaunesnis - penktajame dešimtmetyje.
Prie kurio naujo romano skyriaus dirbate šiuo metu?
Pabaigiau trylika dvyliktos knygos skyrių, kurių bus penkiolika. Galbūt šią vasarą pabaigsiu juos. Ši knyga – ne trumpas romanas, bet ir ne toks ilgas, kaip „Kol tave rasiu“, greičiau kaip „Sidro namų taisyklės“.
Ar joje taip pat rasime autobiografinių detalių?
Kai kuriuose smulkiuose dalykuose, taip. Pavyzdžiui, kaip „Našlėje vieneriems metams“ ir „Pasaulis pagal Garpą“, pagrindinis personažas bus rašytojas. Tačiau šis rašytojas mažiau panašus į Ruta Koul ar Garpą ir visai nepanašus į mane.
Kai kurios knygos, kurias jis rašo, panašios į mano knygas, bet jo požiūris į viešą ir asmeninį gyvenimą labai skiriasi. Tai nėra autobiografinis charakteris, bet žmonės sukurs tokias asociacijas.
Ar tai pagrindinis knygos veikėjas?
Pagrindinis knygos veikėjas – tėvas virėjas. Rašytojas - trečiasis svarbus charakteris, nes yra dar vienas, kuris labai artimas tėvui. Istorija ne autobiografinė, bet yra dalykų, apie kuriuos rašiau anksčiau: kai kas praranda vaiką, kai kas – tėvą.
Artimų žmonių praradimas – tai, apie ką aš esu rašęs anksčiau. Galima sakyti, kad mano, kaip tėvo, baimė turi daugiausia autobiografinių bruožų. Nieko labiau nebijau, kaip prarasti savo vaikus...
Kartą esate pasakęs, kad, norėdamas būti rašytoju, geriau mėk vienatvę. Ar jūs esate toks žmogus, kuris teikia pirmenybę vienatvei?
Aš buvau studentas, kai gimė mano pirmasis sūnus, tad nuo 22 iki 65 metų – ilgas laikas, kurį gyvenau su vaikais. Vienas ar daugiau vaikų nuolat gyveno su manimi. Mano 16 metų vaikas vis dar gyvena su mumis. Jaučiu, kad pusę laiko šalia manęs gyveno ir mano vaikų draugai.
Turiu draugų, einu su jais pietauti. Aš nesislepiu nuo mane supančios visuomenės. Aš turiu ne tik namą kalnuose, kaime, bet ir butą mieste.
Tačiau vienatvė jums turėtų būti labai artima?
Knygos rašymas – vienatvės reikalaujantis dalykas. Aš esu vienas su savo knyga, savo personažais, galbūt, 7-8 valandas per dieną, tačiau gyvenime aš nesu vienas. Aš pusryčiauju su savo žmona, vaikais ar jų draugais. Neturiu durų savo biure, nes noriu, kad vaikai jaustų, jog niekada man netrukdo. Nesu toks žmogus, kuris sako „aš rašau, todėl turi būti tylu, negrokite muzikos ir netriukšmaukite“. Daugelis žmonių nedirba tokių darbų, kurių jie mano nebaigsiantys per penkerius metus. Per tuos metus tu esi, galbūt, vienintelis žmogus, kuris žino, ką tu rašai. Ir kiekvienas tiesiog viliasi, kad tau sekasi gerai, bet jie neturi įrodymų.
Nepasakojate apie savo romanus net vaikams?
Ne. Tik šį kartą mano šešiolikmetis yra girdėjęs mane garsiai skaitantį kiekvieną skyrių, kurį aš pabaigiau. Pirmą kartą jis yra pakankamai suaugęs, kad galėtų klausyti ką aš parašau, susikoncentruoti ir išlaikyti informaciją savo galvoje visuomet „šviežią“. Tai man patinka - aš turiu kitokį klausytoją nei anksčiau (nusišypso).
