Neseniai Vilniuje vykusioje Knygų mugėje V. Gendvilas buvo vienas populiariausių žmonių. Nors programoje buvo nurodytas konkretus laikas, kada prasidės neregių rašto pamokėlės, Kūrybine studija pavadintoje salėje jis įsitaisydavo gerokai anksčiau ir po to dar ilgokai nepakildavo nuo stalo.
Vaikai, paaugliai ir suaugusieji, apsupę V. Gendvilą, smalsiai stebėdavo tuos, kuriems jau pavyko įsitaisyti prie spausdinimo mašinėlės, aiškinosi, kokiu principu ji veikia, diskutuodavo, kaip galima išmokti neįprasto rašto ir skaityti pirštais.
Nors pabandyti ant kieto popieriaus kortelės atspausti savo vardą ar kokią frazę magėjo daugeliui, kai kurie iš karto pareikšdavo nemokėsiantys. „Tai kad niekas iš karto nemoka“, - gūžtelėjęs pečiais, V. Gendvilas vėl ir vėl imdavo aiškinti, kaip gimsta neregių rašto raidės.
Jei nespėdavo vienu metu bendrauti su keliais smalsuoliais, vyras kviesdavosi padėjėjus arba prašydavo tų, kurie ką tik išbandė mašinėlę, pagalbos.
Brailio rašto mašinėlė turi septynis klavišus – po tris kiekvienoje pusėje, atskirtus ilgesnio. Šiuo padaromas tarpas tarp žodžių, o trumpaisiais popieriuje įspaudžiami rašmenys.
Kiekvieną raidę, skaičių ar skyrybos ženklą sudaro šeši taškai, išdėstyti po tris dviejuose stulpeliuose. Nuo to, kuris ar kurie taškai iškilę, priklauso rašmens reikšmė. Jei, pavyzdžiui, reikalingas iškilimas dešiniame stulpelyje, reikia spausti atitinkamą klavišą iš dešiniųjų.
Klaidai rasti pakanka akimirksnio
V. Gendvilas per kelias sekundes įdeda kortelę į mašinėlę, ją užfiksuoja ir siūlo spausdinti. Tada minutę kitą girdėti retas neįgudusių rankų spaudžiamų klavišų tarškėjimas.
Per tą laiką menininkas suspėja kelis kartus perbraukti per jau atspausdintas raides, garsiai perskaityti užrašytą žodį, rasti klaidą, įspėti, kad teks keliauti į naują eilutę, nes artėja kortelės kraštas. Skaityti aklųjų raštą V. Gendvilas gali ir įprastai, ir aukštyn kojomis.
„Austėja Dapkutė iš Šakių, labai gerai parašei“, - perskaitęs dar vieną frazę, mokytojas suvalkietišku akcentu pagiria mergaitę, kuri iš pradžių labai nedrąsiai ėmėsi spausdinti savo vardą.
„Na ir „bloznai“ (silpnai – DELFI) parašei. Spausdink iš naujo“, - liepia kitai, kurios kortelėje taškai nepakankamai iškilę.
Trečios frazės garsiai neskaito, tačiau pakomentuoja: „Aivarui pasisekė, bet jis norės natūra gauti, o ne raštelyje. Laikai tu jį ant trumpo pavadžio“.
45-erių V. Gendvilo regėjimas labai silpnas, todėl ir mokyklą, ir ekonomikos studijas jis baigė naudodamasis Brailio raštu, o tolesnį gyvenimą susiejo su neregiams skirta spauda. Jis reljefiniais piešiniais iliustravo penkias vaikams skirtas knygas Brailio raštu.
Menininkas jau keliolika metų dirba Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnale „Mūsų žodis“, leidžia knygas neregiams. Tačiau jam nesvetimas ir reginčiųjų pasaulis – pavyzdžiui, Knygų mugėje vyrui ant kaklo nuolat kabėjo fotoaparatas.
„Skaityti“ ausimis lengviau nei pirštais
Gyvenantiems tamsoje Brailio raštas yra būdas pažinti literatūrą ir pasaulį. Tiems, kurie gali matyti, tai dažniausiai tėra egzotika, akimirkos atrakcija. „Kai žmonės prieina, atrodo: siaubas, kaip čia galima spausdinti. Bet pabando ir pavyksta, - DELFI pasakojo V. Gendvilas. – Gal tai persikels ir į santykius su nematančiu žmogumi. Žinos, kad jo nereikia stumti, o pasiūlyti įsikibti ir eiti pirmam. Kai palydovas lips žemyn, pajusiu, lips aukštyn, ir aš žinosiu, kad reikia koją kelti“.
Regintiesiems Brailio rašto paprastai prireikia tik tuomet, kai gyvenimas suveda su nematančiu žmogumi – ar prireikus ištaisyti sąsiuvinius, ar norint žmogaus, kuris nemoka naudotis kompiuteriu, laišką perkelti į elektroninį formatą.
Anot V. Gendvilo, Brailio raštą gali skaityti apie pora tūkstančių iš 7 tūkst. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos narių. Žurnalą „Mūsų žodis“, kuris spausdinamas ir įprastai, skaito 190-220 žmonių. Knygos neregiams leidžiamos maždaug 15 egzempliorių tiražu. Jų per metus pasirodo po kelias dešimtis.
Kur kas daugiau nematančiųjų renkasi garsines knygas, kurių kasmet išleidžiama po kelis šimtus. „Tai ir greičiau, ir patogiau. Užsidėjai ausines arba „glušintuvus“ ir klausai, gali dar kokį darbą daryti, - kalbėjo pašnekovas. – Brailio raštui reikia atsisėsti, pasiruošti, susikaupti, nusiteikti skaitymui. O garsinė knyga – važiuoju į darbą – skaitau, grįžtu – skaitau, darbe, jei nuotraukas dėlioju ar dar kažką mechaniškai darau – skaitau. Ar radijo klausai, ar knygą skaitai – visai netrukdo“.
Brailio raštu atspausdinta knyga yra gerokai storesnė už paprastą. Net keliasdešimties puslapių žurnalas „pastorėja“ iki 5-7 cm. Mat tokiems spaudiniams reikia storesnio, standesnio ir tvirtesnio popieriaus, kad jis ne tik nesuplyštų nuo skaitymo, bet ir išlaikytų taškus, net jei jie stipriai spaudžiami.
Tekstas laikomas kokybiškai atspaustu tuomet, kai pakėlus lapą prieš šviesą nematyti praplėštų taškų. Tokius skaityti nemalonu ir nepatogu.
„Jei klasiokui per galvą netrankysi, knyga ar žurnalas atlaikys ilgai, - juokėsi V. Gendvilas. – Seniausia knyga, kokią esu turėjęs rankose, buvo išleista 1896 m. Net dabar nesunkiai skaitoma“.
Raštui – daugiau nei 150 metų
Toks iškilaus kontūro arba iškilių taškų raštas akliesiems, koks naudojamas šiandien, atsirado XIX a. Tačiau jau Senovės Kinijoje neregiai galėjo perskaityti akmenyse iškaltus hieroglifus, IV a. pr. m. e. Romoje jiems buvo rašoma vaškinėse ar molinėse lentelėse reljefinėmis raidėmis. XVIII a. pabaigoje Anglijoje sukurtas taškų ir linijų aklųjų raštas, XIX a. pradžioje – taškų ir karoliukų.
Aklųjų rašto pagrindas buvo Charles’io Barbier komunikacijos sistema kareiviams, skirta naudoti esant nepakankamam apšvietimui ar nakties metu. Dėl sudėtingumo ši sistema neprigijo, tačiau ją tobulinti ėmėsi Louis Braille’is.
Nustatęs, kad žmogaus pirštas negalėjo apčiuopti viso rašmens elemento nepasislinkęs, todėl greitai nepersikeldavo nuo vieno simbolio prie kito, XIX a. pirmoje pusėje L. Braille’is sukūrė šešių taškų rašmens sistemą. Nuo 1878 m. šis raštas priimtas visame pasaulyje.
Anuomet aklieji rašydavo į tam tikrą trafaretą iš langelių, padedančių orientuotis, kur specialiu rašikliu įspausti duobutę. Rašyti tekdavo iš dešinės į kairę, kad apvertus lapą būtų galima skaityti. Spausdinimo mašinėlę XX a. pradžioje sugalvojo vienas vokietis.
Ji naudojama individualiam rašymui. V. Gendvilo vadovaujama viešoji įstaiga „Brailio spauda“ knygoms spausdinti naudoja specialią mašiną. Tekstas būna surenkamas ant dvigubos skardos, į mašiną įdedamas lapas ir duobutės įspaudžiamos iš abiejų jo pusių.
Lietuvių ir rusų abėcėlė supanašėja
Lietuvių kalbai Brailio rašto abėcėlė buvo pritaikyta prieš aštuonias dešimtis metų.
Ji yra fonetinė. Kitaip tariant, visi trys iškilę taškai kairėje pusėje ir viršutinis – dešinėje pusėje tiek lietuviškoje, tiek rusiškoje neregių abėcėlėje yra P, nors paprastoje kirilicoje ši raidė būtų skaitoma kaip R.
Skiriasi tik specifinės raidės: Ė vokiškoje abėcėlėje pavirsta Ä, Ū rusiškoje abėcėlėje – Ю. Be to, kai kuriose kalbose vartojamas trumparaštis – pavyzdžiui, vokiečiai vietoj artikelio das dažnai palieka tik s.
Šešių taškų kombinacijų gali būti 63. Jomis užrašomos ne tik raidės, bet ir skyrybos ženklai, skaitmenys, muzikiniai simboliai
Anot V. Gendvilo, jauniems ir gabiems žmonėms šis raštas paklūsta greičiau – per metus, kitiems prireikia dvigubai ilgesnio laiko, o kai kurie visai neišmoksta. „Geriau visi skaitytų akimis ir niekam nereikėtų su pirštais“, - atsidūsta pašnekovas.
