Jau turim 30 minučių filmo montažui, o tai – trečdalis filmo. Deja, žiema mus šiais metais sniegu neapdovanojo, todėl arba reiks važiuoti ten, kur jo yra, arba laukti kito sniego.
Bet tai bus tik po metų!
Na taip. Bet filmui vieneri metai yra labai nedaug. Kaip mes mėgstame juokauti - "istoriškai trumpas“ laikas.
Papasakokite, apie ką bus filmas?
Idėja buvo prodiuserio Vytauto Vilimo. Galima pamanyti – „oi, dar vienas istorinis filmas!“. Prisipažinsiu, man pačiai buvo pradinis nenoras žvelgti atgal, nupūsti dulkes. Norėjau to, kas šiandien, to, kas dabar. Tačiau jeigu mes pamiršime kaip gyvenom, jeigu niekas nekurs filmų apie praeities įvykius, mes užmiršim patys save. Tokie dalykai yra įdomūs ir turi išliekamąją vertę. Tai ne politizuotas filmas, iš tiesų kalbam apie jaunus padūkusius žmones: dvi ką tik diplomus gavusias mokytojas ir jauną gimnazijos direktorių.
Mums tik atrodo, kad modernu yra tik tai, kas čia ir dabar. Toli gražu. Juk jei susimąstytume, tai visuomet buvo modernu, visuomet buvo šiuolaikiška, tad labai svarbu nubrėžti laiko tiltą. Bet tai yra pirmas ir kol kas vienintelis vaidybinis filmas apie šį laikotarpį, ir jį mes ruošiamės sukurti jauniems žmonėms - moderniai ir šiuolaikiškai.
Ar dėl tos priežasties į komandą pasikvietėte populiarųjį veidą - Marijoną Mikutavičių?
Mūsų yra tiek nedaug, o filmams visada ieškomi žmonės yra ne tiek žymūs, kiek turintys sėkmės ženklą. Filmo herojus - labai drąsus žmogus. Žmogus, kuris pažymėtas charizmos, kurį iš karto įsimyli dvi jaunos mokytojos, kuris drįsta šokti prieš ginklus, prieš pavojus ir gina ne tik save, bet ir savo gimnaziją. Mums pasirodė, kad tai turėtų vaidinti būtent toks žmogus, kuris pats yra pažymėtas charizmos.
Populiarumas yra mažiausiai mane dominantis veiksnys. Abejonė, ar kviesti Marijoną šiam vaidmeniui ir kilo dėl jo populiarumo, egoistiškai man būtų kaip tik labiau patikę, jei jis būtų mažiau žinomas. Bet jis turi velniuką akyse ir filmavimo aikštelėje atiduoda save visą, be gailesčio, be taupymo. Marijono sėkmė juk nėra atsitiktinumas: tai jo paties darbas, mąstymas, pasitikėjimas - tai nėra likimo ženklas par hasard.
Norima kino aktorius matyti tarsi François Truffault filmo „400 smūgių“ (1959) pagrindinio vaidmens atlikėją Jean-Pierre Léaude - ekspresyvius, emociškus ir vizualiai grakščius. Tačiau aktoriai, kurie yra puikūs teatro scenoje, neretai paskęsta televizijos ekrane.
Bet teatre sunkiau, nes būtent teatre aktorių profesionalumas ir pasireiškia. Viskas yra scenoje: aktoriaus vaidmuo turi būti atliktas nuo... iki. Tuo tarpu kinas turi pranašumą dėl daugybės triukų: galima pakartoti, pasitelkti montažą ir pan.
Kalbant apie montažą, Jūs dažnai ne tik savo filmų režisierė, bet ir scenarijaus autorė, ir operatorė, ir montuotoja.
Nesu „žmogus-orkestras“. Man patinka ne marionetės, kurios vykdo paliepimus, bet žmonės, turintys ir išsakantys savo nuomonę. Kartais įvyksta kūrybinis ginčas, kartais nuomonių nesutapimas. Filmo kūrimas iš tiesų yra didžiulis fabrikas su 60 žmonių. Ir man labai svarbi kiekvieno nuomonė. Žinoma, vairuotojas neaiškins apie scenarijų, bet jei ir aiškintų - mielai išklausyčiau.
Iš tiesų kinas pasiekia ne vieną dešimtį tūkstančių žiūrovų, todėl kitų nuomonė labai svarbi. Turi būti stiprių asmenybių komanda, ir tai vienas iš atsakymų, kodėl mano filme vaidina Marijonas Mikutavičius. Jis žmogus, su kuriuo įdomu pasigalynėti, kuris turi savo požiūrį, savo nuomonę. Jis nevykdys visuomet to, kas jam liepiama, bet pirmiausiai perleis per savo filtrą, per savo širdį, per savo emocijas ir dar pasiūlys savo variantą. Labai įdomu dirbti su tokiais žmonėmis.
Rusų kino korifėjas Eldaras Riazanovas duodamas interviu laidai yra pasakęs, jog mėgsta savo darbus, antraip tiesiog būtų liovęsis juos kurti. Koks Jūsų santykis su filmais?
Man ne gėda dėl savo darbų. Bet baigdama filmuoti aš žinau, ko nepadariau ir ką norėčiau padaryti kitame filme. Aš nesistengiu kartotis, kiekvieną kartą ieškau naujų žanrų, noriu viską pradėti nuo pradžios ir neįminti tos pačios vėžios.
Debiutuojate kiekvieną kartą?
Būtent. Visuomet stengiuosi žiūrėti naujomis akimis. Toks besikartojantis debiutas.
O kaip su kino žanrais Lietuvoje?
Aš džiaugiuosi, kad lietuvių kinas išsilaisvino iš vienos gražios poetinės linijos, duodančios tam tikrą kokybės ženklą. Turi būti klaidos, negalima kurti panašių kūrinių ir visų sėkmingai. Labai gerbiu žmones, kurie žino, kad gaus per galvą, bet vistiek kuria, daro ir ieško naujo braižo, naujų požiūrių. Baisus vienas dalykas: kuriantieji filmą apžiūrimi per tokį padidinamąjį stiklą, jog jie neturi teisės klysti. Ne taip, jog žmogus pasiima drobės lapą kaip dailininkas ir išlieja savo potėpius (o tokiu būdu gali gimti šedevras). Turi būti žanrų įvairovė, klaidos irgi. Be to, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje filmo kūrimo procesas gali užtrukti ne vienerius metus. Įkvėpimas kartais atslūgsta.
Kaip tuomet?
Svarbiausia, kad neužaugtų filme vaidinantys maži vaikai, neprapliktų suaugę herojai ir nepasentų tie, kurie filme dar jauni ir žavūs (juokiasi).
Teko skaityti, jog, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose yra akivaizdi vyrų ir moterų režisierių diferenciacija, pastarųjų – kur kas labiau privengiama. O kaip pas mus? Ir koks tas moters režisierės darbas?
Vienas dalykas tai, jog kino kūrėjai turi būti be galo ištvermingi. Reikia sugebėti valdyti daug žmonių. Mano filmavimo grupėje yra beveik vien vyrai, nors tos moterys, kurios dirba, tikrai nenusileidžia nei racionalumu, nei kūrybiškumu, nei originalumu. Kartais gyvenime ir kūryboj man yra lengviau susikalbėti su moterimis nei su vyrais.
Gal po truputį feministiškėju (juokiasi). Bet sėdėdama šiuose rūmuose (LMTA - red. past.) aš matau labai daug gabių kino studenčių. Kinematografine kalba yra dar netgi originalesnių, tikslesnių ir įdomesnių darbų nei daugelio jaunų vaikinų. Nenorėčiau lyginti, bet tikrai manau, kad ateityje liausis diferencijuoti ir bus didžiulis antplūdis moterų kino režisierių.
Skirtingas vyrų ir moterų braižas egzistuoja?
Kinas yra detalių kalba. Moterys yra įžvalgesnės: kaip kine, taip ir gyvenime. Man, kaip moteriai, jų požiūris yra artimesnis, ir subtilesnis. Labai žaviuosi jaunosiomis prancūzų kino režisierėmis, bet toje šalyje kinas nebėra tokia prabanga ir jos gali kalbėti ne apie pačius skaudžiausius ir didžiausius istorinius dalykus. Iš tiesų mes dar nesuartikuliavom savo pagrindinių laikmečių, mes dar negalim kurti filmo apie nieką, nes tai yra per brangu, pavyzdžiui, apie žmogaus nuobodulį, nieko neveikimą.
Kai gilinausi į Sibiro tremtį, prisikasiau prie tokios informacijos: kaip žinia, Lietuva yra viena iš pirmaujančių kraštų pagal savižudybių skaičių. Radau SNO skelbtą informaciją, kad jeigu viena karta yra naikinama, antra karta po jos pajunta norą naikintis pati. Dviejų kartų naikinimo genas persiduoda gyvenimo nedžiaugsmu, depresija, ligomis - labai viskas susiję.
Todėl kai mes kalbame apie tremtį, negalvokime, kad tai mūsų neliečia, kad šiandien mes nesusieti su tuo. Pažiūrėkit, kaip mums trūksta gyvenimo džiaugsmo, esam pakankamai depresuoti, agresyvūs vieni kitų atžvilgiu - nuo žemiausių iki aukščiausių visuomenės sluoksnių - nesame sveika visuomenė. Juk buvo naikinami geriausi, intelektualai. Išnaikino drąsiausią mūsų geną, švariausią ir bekompromisiškiausią. Mes tikriausiai esame palikuonys tų, kurie sugebėjo prisitaikyti (juokiasi).
Buvo sukurtas dokumentinis režisieriaus Petro Abukevičiaus filmas „Sugrįžimas“. Ten močiutė, išgyvenusi tikrą Sibiro tremtį, filme rauda prisimindama ir kaip didžiausią savo nuodėmę pripažindama, kaip ji valgė iš atmatų duobės - taip žmogus buvo peralkęs. Bet išgyvenusi ji smerkia save, kaip galėjo taip žemai smukti. Kaip žmogus turėjo kovot su savo orumu. Tam tikra prasme su tuo kovojam ir dabar.
Tuomet nesiruošiant proto nutekėjimui?
Aš laisviausiai jaučiuosi Lietuvoje. Man labai gera išvažiuoti, pabūti kitur, bet čia man padeda pačios sienos. Man reikia žinoti, kad aš nesu emigrantė, kad neprivalau integruotis į kitą kultūrą. Ateityje, manau, nebus svarbu gyvenamoji vieta, naujoji karta taps internacionaline kūrybos kalve. Bet Tu nekursi kita kalba taip gerai, Tu nejausi kita kalba taip gerai.
