“Indijoje aš mokiausi miniatiūrų tapybos. Be to, ten turėjau mokytoją, guru, kurio dėka suvokiau, kad praeitame gyvenime buvau Karaliaučiaus architektas. Turbūt iš čia ir ta aistra didingajai Vilhelmo piliai ir Kionigsbergui (senasis Karaliaučiaus pavadinimas – red.), kuriame kadaise stovėjo didingas XVII amžiaus statinys”, - pasakojo S.Kruopis.
Beveik prieš dešimtmetį pradėjus darbą, tapytojui itin trūko tikslių pilies planų, autentiškų jos vaizdų. Po pirmųjų penkerių metų kruopštaus darbo jau pastatytą pilį S.Kruopis nutarė perdaryti iš naujo, nes, pasak jo, viską stengėsi daryti kuo tobuliau.
Ilgainiui menininkas sukaupė didžiulę senovinių atvirukų, nuotraukų, žemėlapių ir kitų šaltinių kolekciją. Jis ne kartą važiavo į antikvarines parduotuvėles Vokietijoje, ieškojo bendraminčių – tik taip barokinės pilies statybos galėjo pasistūmėti į priekį.
Įdėjus daug pastangų ir kruopštaus darbo gimė „nykštukinė“ Karaliaučiaus pilis, atkurianti tokį pastato vaizdą, koks jis buvo maždaug 1705-ais metais.
“Vieną pilies sienos gabalėlį krapštau visą dieną. Pjaustau peiliuku, tapau, naudoju kitas dailininkams gerai pažįstamas technikas. Tam, kad atkurčiau visą autentiką, į atvirukus su pilimi žiūriu pro lupą. Net lango rėmai mano makete yra tokie, kaip prieš kelis šimtus metų. Savomis rankomis piešiau ir freskas ant namelių sienų”, - pasakojo S.Kruopis.
Kionigsbergo senamiesčio gatvelėmis vaikštinėjančius, vestuves švenčiančius, laikraščius pardavinėjančius ar kavą lauko kavinėse geriančius kelių milimetrų dydžio žmogeliukus S.Kruopis pirko Vokietijoje, specializuotose parduotuvėse.
Tačiau kad figūrėlės “atgytų” ir visos taptų skirtingomis, dailininkas jas ištapė miniatiūriniais teptukais, aprengė skirtingos spalvos drabužiais ir net suteikė savitus charakterius.
Tokiu pat būdu kartoniniame Kionigsberge atsirado ir skverai, parkai, pakeliami tiltai ir tramvajų linijos.
Po dešimties dienų Karaliaučiuje prasidėsianti S.Kruopio pilies ir Kionigsbergo senamiesčio paroda įkvėpė menininką ir naujiems “statybų” darbams. Jo teigimu, šiai aistrai lemta neturėti pabaigos – tapytojas visada ras, ką patobulinti, pastatyti, sugriauti ir atnaujinti.
Paklaustas, kodėl nuo 1999-ųjų kuriamos pilies istoriją žino tik artimiausi draugai, S.Kruopis liko kuklus.
“Menininkai tiesiog dirba savo darbą. Aš lygiai taip pat. Tik gaila, kad jei kam ir pasakojau, tai susidomėjusių beveik nebuvo. Tačiau aš mielai priimčiau visus, norinčius pamatyti mano pilį”, - sakė senajam Karaliaučiui visą kambarį padovanojęs S.Kruopis.
Smalsuoliams, panorusiems išvysti tapytojo rankomis pagamintą Karaliaučiaus pilį, “15min” mielai padiktuotų S.Kruopio telefono numerį.
Pilies istorija
Karaliaučiaus pilis aukštame Priegliaus upės dešiniajame krante, tarp ąžuolynų ėmė kilti 1242-aisiais. Kunigaikščio Albrechto (1525-1568) laikais niūri kryžiuočių pilis buvo paversta puošniu dvaru, kuriame lankydavosi kilmingi svečiai iš visos Europos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės.
Pilis nepaliesta stovėjo iki 1944-ųjų, kai ją subombardavo britų kariškiai. Po metų sekė dar vienas smūgis, tik šįkart - Raudonosios armijos. 1968-aisiais nuspręsta nuo bombardavimų nukentėjusią Karaliaučiaus pilį sulyginti su žeme.
