„Atmintis tampa proginė“
Pasak autoriaus, nors naujoji knyga yra pirmosios tęsinys, ji gali būti skaitoma ir kaip atskiras kūrinys. Romane, apimančiame laikotarpį nuo 1940 m. birželio vidurio iki 1941 m. pabaigos, piešiama tragiška Lietuvos padėtis, pereinant iš sovietų okupacijos į naują – nacistinės Vokietijos okupaciją.
Įvykių centre atsiduria jau žinomi ir iškylantys nauji visuomenės veikėjai, kurie po sovietinių represijų viltingai laukia karo, tikėdamiesi, kad Vokietija leis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Knygoje pasakojama, kaip palaipsniui žlunga patriotų (nacionalistų) iliuzijos, sietos su Vokietija, nujaučiamu, netrukus prasidėsiančiu SSRS ir Vokietijos karu, kaip tai paveikia knygos herojų likimus.
„Kažkaip mūsų visuomenėje jau pamažu primirštama, kokio antihumaniško tipo režimai buvo atnešti į mūsų šalį iš SSRS ir Vokietijos, kai jos, paeiliui okupavusios Lietuvą, įvedė joje savo tvarką, kokį pragarą buvo sukūrę paranojikas Stalinas SSRS ir šizofrenikas Hitleris Vokietijoje, kokią ideologiją ir santvarką nuo savo durtuvų jie bloškė į okupuotus kraštus, visų pirma Lietuvą“, - apgailestauja A. Eidintas.
„Tiesa, keiksnojant okupacijas daugiausia tik pačių tiesiogiai nukentėjusių ir jų palikuonių lūpomis vis prisimename represijas, trėmimus į Sibirą, kankinimus kalėjimuose bolševikų valdomoje Lietuvoje, o karo nusikaltėlius – tik užsienio žiniasklaidai primenant, - sako autorius. – Atmintis apie žiaurių režimų draskomą ir naikinamą lietuvių tautą darosi vis dažniau tik proginė, o kas gi iš tiesų buvo išdarinėjama su mūsų žmonėmis per abi okupacijas, kaip jos paveikė mūsų iškilių žmonių ir paprastų žmonių likimus, apskritai lietuvių visuomenę?“
1941 m. pradžioje Vokietijoje, daugiausiai Kazio Škirpos pastangomis, įsteigiamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuris mėgina koordinuoti Birželio sukilimą Lietuvoje, suformuojama Lietuvos Laikinoji vyriausybė, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus, kuriami savisaugos batalionai...
Deja, okupacinė vokiečių valdžia net neketina rimtai bendradarbiauti nei su LAF, nei su Laikinąja vyriausybe, nei su karo pradžioje įsisteigusia artimiausia pažiūromis vokiečių nacionalsocialistams nauja politine jėga – Lietuvių nacionalistų partija (LNP).
Savisaugos batalionai klastingai įtraukiami į žydų žudynes, Birželio sukilimo nuopelnai menkinami, Laikinoji vyriausybė paleidžiama, galiausiai uždaroma ir palanki Berlynui, tačiau ieškanti savo vietos lietuvių politinių jėgų skalėje kaip sava LNP. Lietuvoje įvedamas paprasčiausias okupacinis režimas, pridengtas ribotos savivaldos regimybe.
Šaltiniai – nuo dokumentų iki dienoraščių
„Erelio sparnų dvelksme“ bene pirmą kartą nuosekliai ir įtikinamai parodytas lietuvių patriotų (nacionalistų) idėjų, siekių ir darbų tragiškas neatitikimas, jų vidinė drama. Iš tiesų kolaboravimas okupacijos sąlygomis reiškia ir tautos, ir savęs, ir nepriklausomybės išdavystę, o įsivėlus į žydų bei kitaip galvojančių tautiečių naikinimą – ir nusikaltimą žmogiškumui.
Visa persmelkianti romano mintis – bet kuri (ar sovietinė, ar nacistinė) okupacija siekia sugniuždyti tautos valią, iš vidaus išsprogdinti jos dorovines nuostatas, sužlugdyti jos gebėjimą blaiviai mąstyti.
Rašydamas A. Eidintas rėmėsi istorikų darbais, dokumentais, atsiminimais, kita istorine medžiaga. LNP ideologo Zenono Blyno, rusų sušaudyto 1945 m., paveikslas kuriamas remiantis išlikusiais jo dienoraščiais. Romane tęsiamas pasakojimas apie pirmosios knygos herojų Vytauto Kundroto, Jono Paragio, istorinių ano meto asmenybių (gen. Stasio Raštikio, K. Škirpos, P. Germanto-Meškausko) likimus.
„Bandžiau pasvarstyti ir aprašyti, kaip lietuvių visuomenę veikia atneštinės ideologijos, kaip lietuvių veikėjai Antrojo pasaulinio karo metu bando išvesti lietuvišką liniją, kurią taip pažeidžiamai veikia svetimos įtakos, sukeldamos iliuzijas, nepamatuotas iliuzijas, kad apskritai įmanoma, esant svetimam režimui, išsaugoti Lietuvos valstybės pamatus, garantuoti tautos išlikimą istorijos mėsmalėje, - sako A. Eidintas. – Kaip išlikti doru lietuviu, žmogumi, nesvarbu, ar esi įsitikinęs lietuvis komunistas, ar lietuvis nacionalistas, kurio likimą lemia jau nebe vien asmeninis apsisprendimas, o brutalus svetimas diktatas daryti tai, ko reikia tai svetimai jėgai“.
Pasak autoriaus, herojams iškyla dilema – ar bendradarbiaujant su svetima jėga galima paveikti didelių jėgų režimą, kaip reikia bandyti jį paveikti Lietuvos labui tuo metu, kai galimybės pasirodo esančios visiškai minimalios, jog kartais gal ir geriau nieko nedaryti, nes gali tapti absoliučiai paklusniu įrankiu okupanto rankose. O nedaryti nieko irgi negali...
Gyvenimas – trims profesijoms
2006 m. rudenį pasirodžiusiame istoriniame romane „Ieškok Maskvos sfinkso“ diplomatas prisiminė lemtingus Lietuvos valstybei 1939-1940 m.: slaptuosius nacių Vokietijos ir stalinistinės SSRS sutarčių protokolus, primestą Savitarpio pagalbos sutartį, klastingus kaltinimus karinės sąjungos sudarymu, ultimatumą, okupaciją ir aneksiją.
Kadangi, A. Eidinto teigimu, šiuolaikiniai skaitytojai nori ne tik nuogų faktų, šiame romane istorinių įvykių fone užsimezgė kontržvalgybos leitenanto Vytauto Kundroto ir saugumo agentės Stasės Trakimaitės meilė. Tačiau jis vengė pernelyg nukrypti į fikciją, daugiau dėmesio skyrė tikslumui, o ne psichologiniams veikėjų portretams.
Abi knygas iliustravo pats A. Eidintas. Autorius juokavo, kad tokį sprendimą pasirinko iš biednumo. Tačiau, anot jo, į istorinius dokumentus neįsigilinęs menininkas galbūt nebūtų galėjęs tinkamai perteikti kai kurių vaizdų. Beje, polinkį į piešimą iš tėvo paveldėjęs diplomatas neblogai perteikė portretus – iš jų nesunku atpažinti vieną ar kitą istorinę asmenybę.
Be šių romanų, A. Eidinto plunksnai priklauso knygos apie prezidentus Antaną Smetoną ir Aleksandrą Stulginskį, ambasadoriaus darbą, Holokaustą.
1973 m. baigęs istorijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, jis užsiėmė pedagogine veikla, nuo 1986 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. 1993-aisiais pradėjo diplomato karjerą. A. Eidintas dirbo Lietuvos ambasadoriumi JAV, Kanadoje ir Izraelyje. Nuo 2006 m. pradžios jis ambasadoriausja Norvegijoje.
