Juolab, kad Taškente kažko, verto dėmesio ne itin ir rasi (tai nuomonė neobjektyvaus veikėjo, kuris per mėnesį savo silpnutį įspūdžių failą jau buvo prikimšęs. Daug kartų). Ir dėl galingo žemės drebėjimo 1966 m., po kurio šis miestas pasikeitė nebeatstatomai, ir dėl karščio (vietos taksistai sako, kad jei ir būna virš 50 laipsnių, valdžios nurodymu sakoma, kad temperatūra „tik“ arti 30-ies šilumos. Kad megztuką paimt nepamirštume).
O ir gyvenom šalia didžiausios įžymybės - Čorsų turgaus. Ten ir paskutiniai suvenyrai ir maistas ir šviežios trešnės su abrikosais. Bet keletas laukiančių reikaliukų neleido nuobodžiaut. Netgi atvirkščiai: tik ir tegalvojom - ką čia veikt, kai teks kiek užtrukt šioje šalyje. O tokia galimybė buvo.
Uzbekai savo rinkai gamina Daewoo automobilius. Pagal licenciją. Ir vadovybė ten kiek prie to bizniuko stovi, tad įstatymai, aišku, neturėtų jam kenkt. Apie tai dar gal kada parašysiu detaliau, tačiau esmė tokia: žmogus, nusipirkęs „Pagiežą“ ir sumanęs ten dar su ja oficialiai pavažinėt (papuošt uzbekiškais numeriais, uždėt taxi plafoną ir pasitaisyt „magę“, kad Dimą Bilaną piratinės kasetės grotų) turėtų suplot mažiausiai keliolika tūkstančių (!) dolerių mokesčių.
Nėra čia tokių bepročių. Tiksliau, atvirkščiai - ne vienas lietuvių verslininkas grįžo tuščiomis kišenėmis, važiavęs, kaip Kolumbas pas indėnus, veidrodėlių į auksą mainyt. Čia vaikinai gudrūs. Nors trijulė iš Leonido Gaidajaus komedijų ir neprisidėjo prie džentelmenų su tiubeteikom solidaus įvaizdžio formavimo.
Paliktume tuos automobilius ir šiaip, be pinigo. Na, gal mano rankas ir tektų daužyt domkratu, kad paleisčiau įsitvertą „Pagiežos“ ratą ir nutempti jėga, bet ruošiausi tam iš anksto.
Problema, kad net tokiu būdu automobilių atsikratyti negalim be nuostolių. Esame įklimpę: pagal Uzbekijos įstatymus - reikia mokėt bet kokiu atveju. Juk mūsų įvažiuojant į šalį pildytose deklaracijose egzistuoja 3 mercedesai!
Svilėsiais dvelktelėjo. Vienintelis oficialiai galimas variantas - palikti 3 mėnesiams automobilius kažkam (užsieniečiui) ir po to juos pasiimti. Jei ne - reikalaujamo mokesčio iš „saugotojo“ saugojimo laikui pasibaigus. Kaip sakė mus konsultavęs gerbiamasis: „Uzbekijoj gali daug ką, bet už juokelius su automobilių kontrabandą (kaip čia lengviau išsireikšt) ... atlieka tam tikrus suaugusių mėgstamus veiksmus, tik vienai pusei prieštaraujant. Norėjau pasakyt - skauda!“.
Tačiau galimą išeitį radome. Nelegalią. Tik pats nesijaučiu pasiruošęs viešai girtis, kaip buvo apeiti kitos valstybės įstatymai. Bet gal kada ir neišlaikysiu... Tik tam reikia skirti daugiau laiko ir vietos - per daug subtilybių.
Automobilius vis tik pardavėm. Greičiausiai tai buvo kažkas tokio, kaip „perki „Slibiną“ - gauni „Drąsutį“. Tada dar grąžinama šiek tiek pinigų. Nes reikia paimti ir „Pagiežą“.
Žodžiu, gavom 700 dolerių. Įsitikinęs, kad „Pagieža“ savo aktyvų gyvenimą kelyje baigė. Nežiūrint į staigiai pagerėjusį variklio darbą paskutiniais kilometrais. Nepradėsiu dabar svaigt apie žmogaus ir mašinos santykius. Ir žliumbt - nežliumbiau. Bet gaila buvo.
Užtat mažulė donore tapo. Yra daug jaunesnių ir mažiau garbingai kritusių.
Pinigus išleidom tą pačią dieną. Susiradom nuostabią lietuvių bendruomenę Taškente. Nedaug ten mūsiškių, bet yra. Gražiai gyvena ir priėmė svetingai. Padovanojom dolerius, kad bent viena močiutė bilietą į Lietuvą pirmyn atgal nusipirktų ir gimtas vietas aplankytų.
O jų vadovui Žydrūnui dar ir skoloj likom: už pagalbą auto patarimais ir „atomines“ vakarienes.
Išvykom ramiau nei tikėjomės, nors buvom apsiginklavę įtakingų žmonių pavardėmis (ant lapukų. Kur ten atsiminsi?), pora dokumentų, atmintinai išmokta versija ir keletas šimtų „žalių“ jei jau visai degtume. Neprireikė. Pavyko! Atvirai, tai šioje kelionėje mums klaikiai sekėsi. Galėjo daug kas baigtis ir blogiau. Ir ankščiau. Matyt angelai sargai gan įtakingi bičai. Ten. O čia jau žaliuojanti Lietuva.... Ir vėl lyja... 10422 kilometrai. Nei čia daug, nei labai mažai. Bet mums tai buvo iššūkis. Ir mūsų maža pergalė. Na, nelabai maža. Tokia visai nebloga. Ir esame laimingi.
Nuo liepos 5-osios kiekvieną pirmadienį per LTV po „Panoramos“ parodysim penkias šių nuotykių dalis. Kiek tik vaizdas sugebės perteikti tikrus įvykius. Bet nieko neišgalvosim - visko buvo tikrai DAUG ir be to!
Ir labai noriu padėkoti. Ypač visiems kartu keliavusiems su šiuo dienoraščiu. Ir artimiausiems žmonėms, kuriems šis mūsų polėkis nemigo naktų nesumažino.
O tap pat:
BMS Megapolis – už drąsą patikėjus mūsų idėja. Už pagalbą ją įgyvendinat. Už puikiai visą kelionę veikusia įrangą. Už bendrą darbą!
Sony - antrus metus kartu. Su smėlio ir drėgmės nenužudytomis kameromis ir naujuoju „Sony“ Alpha.
ERGO - draudimo kompanija, nebijo rizikuot ir yra su paprastais žmonėmis. Ačiū, p. Kęstuti!
Lietuvos Vystomasis Bendradarbiavimas - informacija ir patarimai dažniausiai sunkiai įkainuojami. Ačiū už rūpestį ir norą pagelbėti bet kuriuo metu!
Autorealybė - labai rizikinga susidėti su tokia sena panele, kaip „Pagieža“, bet jūsų tikėjimas ja mus taip pat įkvėpė! Ir mes tai padarėm.
Reklamos klasė - vis dar keista, kaip pavyko atvykti iki galo nepametus nei vieno reklaminio užrašo. Gražiai padirbėta.
LT 1000 - Super idėja. Geltonosiomis apyrankėmis pasidabinę ne tik mes, bet jų jau yra Rumunijoj, Turkijoj, Irane ir Uzbekijoj. Kantrybės jūsų misijoj!
DELFI - šaunuoliai už foto.delfi.lt projektą. Sutaupėt man keletą parų gyvenimo! Ir aišku, naujienos apie gyvenimo būdo vadybininkų vakarėlius svarbu, bet jūs parodėt, kad būna ir kitokių užsiėmimų. Pagarba.
„Žmonės“ - net lietuvių damos jau 20 metų neišvykę iš Taškento žino apie jus. Pažadėjau parūpint prenumeratą...
Red Bull- Mūsų gidas Hosseinas vos nesunaikino visų taip taupytų atsargų. Teko slėpt.