Taip pat negalima važiuoti autobusais, tik taksi. Nevaikščioti sutemus. Eiti į paplūdimį tik nuogiems ir basiems, nes viską pavogs, ir taip toliau, ir panašiai. Dabar galiu nuraminti besiruošiančius į šį nuostabų miestą - vaikščiojome sutemus, važinėjome tik autobusais ir išgyvenome Rio net mėnesį neužpulti ir neapvogti. Rio mane taip sužavėjo, jog dabar visiems pasakoju, kad tai gražiausias ir linksmiausias kada nors mano aplankytas miestas. O giliai širdyje esu įsitikinusi, kad Rio de Žaneiro - gražiausias miestas PASAULYJE, kaip teigia jo gyventojai.
Rio - labai modernus miestas su plieno ir stiklo dangoraižių rajonais, kur sunku patikėti, jog čia gali rasti skurdo, kol nepamatai autobuso, važiuojančio į Cidade de Deus (Dievo miestas, turbūt matėte filmą apie gyvenimą šioje faveloje)... O Rio centras ir senieji rajonai žavi kolonijine architektūra, apsilaupiusiais, bet žavingais ornamentuotais namais ir daugybe puikių grafiti.
Tačiau šio miesto grožis slypi ne pastatuose. Rio apsuptas vandenyno su dešimtimis gražiausių balto smėlio paplūdimių, mieste daugybė didžiulių žaliuojančių parkų, o miškingos apvalios kalvos pūpsančios vidury miesto, pilnos beždžionių, kartais per klaidą nusileidžiančių ir į betono džiungles, suteikia Rio savitą, nepamirštamą žavesį.
Rio žmonės, atrodo, ištisai švenčia. Jiems nereikia jokios progos, tiesiog švenčiamas gyvenimas. Gal dėl to San Paulo gyventojai keikia cariocas (Rio gyventojus) už tai, kad šie linksminasi, kai jie nuolat dirba. O cariocas savo ruožtu juokiasi, jog San Pauliečiai moka tik dirbti, bet ne gyventi.
Smagu, kai tik išėjus iš viešbučio, randi gatvės batukadą - mušamųjų grupę, grojančią samba, ir daugybę žmonių šokančių aplink! Prisijungia kiekvienas praeivis, net ir labai skubantys prabėga sambos žingsneliais.
Pirmą kartą apsilankėme Rio prieš pat Naujųjų Metų šventę. Tik iššokę iš oro kondicionieriumi vėsinamo autobuso pasijutome lyg lietuviškoje pirtyje. Dar prieš išlipant iš autobuso pasiskaitėme, kad iš stoties būtina važiuoti taksi, nes pavojinga, ypač su bagažu. Taksistas, nužvelgęs mus nuo galvos iki kojų, sugalvojo blondinei iš Europos tinkamą kainą - 50 realų (apie 70 Lt).
Sėdome į paprastą autobusą, ir susimokėję 5 Lt už abu, greitai atvažiavome į vietą. Autobuse buvo vėsu ir tiek daug vietos, kad lengvai tilpome net su didelėmis kuprinėmis.
Nesklandumai prasidėjo tik dėl mūsų, prieš tris mėnesius rezervuoto, viešbučio savininkų netikėto verslo posūkio. Viešbutis virto gėjų pirtimi, tad moterų jiems mažiausiai reikėjo. Likome „ant ledo“ 39 laipsnių karštyje dideliame nepažįstamame mieste gruodžio 30 dieną, kai jau visi viešbučiai pilnut pilnutėliai švęsti susirinkusių turistų. Ačiū mus išgelbėjusiam vieno viešbutuko šeimininkui ispanui, dar turėjusiam paskutinį laisvą kambarį, ir suteikusiam nemažą nuolaidą savo tautiečiui Martin. Pasirūpinę baltais rūbais, Naujuosius sutikome Copacabanoje, 4 km. ilgio paplūdimyje, apsuptame kruizinių laivų, su dar 2 milijonais baltai apsirengusių žmonių ir penkiomis didelėmis scenomis su skirtingais koncertais. Net pusvalandį, nuo dvyliktos valandos nakties penki laivai leido fejerverkus, visi šoko iki pamišimo...
Mums tik kilo klausimas, kiek favelų vaikų galima būtų pamaitinti už tuos pinigus, kurie išlėkė į orą su fejerverkais. Nors laiką praleidome puikiai, kitą dieną nukrėtė šiurpas perskaičius laikraščiuose apie susišaudymą ir keletą žuvusiųjų tame pačiame paplūdimyje, šventės šurmulyje.
Pailsėję nuo šventimo pakilome į Korkovado kalną, kuriame stūkso 38 m. aukščio Kristaus (Cristo Redentor) statula. Nors ir sunkiai galėčiau sutikti su paminklui suteiktu pasaulio stebuklo titulu, vaizdai nuo jo papėdės tikrai stebuklingi. Čia mane pirmą kartą pribloškė neįtikėtinas Rio grožis. Balti dangoraižiai rodėsi pasimetę tarp gigantiškų žalių kalvų, o žydri vandenys supo miestą iš visų pusių.
Labiausiai man patiko Santa Teresa rajonas, įsikūręs aukštame žaliame kalne šalia Rio centro. Kažkada Santa Teresa buvo vienas turtingiausių Rio rajonų, besipuikuojantis gražiausiais kolonijiniais namais ir puikiais didžiuliais sodais.
Dabar dalis kalno palikta favelai, o kita dalis apgyvendinta artistų bei menininkų. Vakarais čia vyksta smagūs bohemiški vakarėliai su gyvai atliekama samba, o dienomis ypač malonu pasivaikščioti aukštų medžių pavėsyje, akmenimis grįstomis siauromis gatvelėmis tarp vis dar žaviu, nors ir nusenusių kolonijinių pilaičių, kartas nuo karto vis nustembant dėl netikėtai atsivėrusios Rio panoramos.
Į Santa Teresą veža mažas senovinis traukinukas, startuojantis Lapoje. Lapa skirta linksmybėms, čia veikia pasiučiausios diskotekos, daugybė barų kviečia gyva muzika, vyksta gatvės fiestos su sambos grupėmis ir veikia nelegali naktinė hipių mugė. Nė vieną savaitės dieną Lapoje nenuobodžiausite - ir pasilinksminsite, ir gatvės prekeivių siūlomų egzotiškų kokteilių bei užkandžių prisiragausite.
Turistų lankomiausi Rio rajonai - Copacabana ir Ipanema. Sakoma, kad Copacabana niekada nemiega, čia 24 valandas veikia ne tik barai ir restoranai, bet ir parduotuvės bei vaistinės. Visa Copacabana - tai aukšti dangoraižiai su ofisais bei apartamentais ir prabangūs viešbučiai, barai, diskotekos. O Copacabanos paplūdimys, nors ir tęsiasi kilometrus, visada pilnut pilnutėlis žmonių - turtingesnių brazilų bei turistų iš JAV ir Europos.
Savaitgaliais veikia didžiulė hipių mugė, kiekvieną dieną daugybė atvirų gatvės bariukų masina įvairiausiais užkandžiais, šaltomis kokosų sultimis ir kaipirinjomis (ledinis kokteilis iš cukrašvendrių degtinės, laimo ir cukraus). Ipanemos paplūdimyje susirenka jauni gražuoliai pasirodyti vieni kitiems, o vakarais ir visi kiti mirtingieji pasižiūrėti į nepakartojamą saulėlydį, palydimą aplodismentais.
Galėčiau dienų dienas pasakoti apie Rio parkus, daugybę įdomių muziejų, jaukius skverus su fontanais, kitus gražius ir skirtingus miesto rajonus, kaip Flamingo, Catete ar Urca, ir daugybę gražesnių ir jaukesnių paplūdimių nei Copacabana... Rio toks didžiulis ir įvairus, kad jame galima praleisti mėnesius ir nespėti pažinti viso miesto. Tačiau kita Rio dalis - tai ne gražūs pastatai ir parkai, o tragiškai skurdžios favelos.
Kone visos favelos - skubotai suręsti lūšnynai be įprastų sanitarinių sąlygų, įsikūrusios aukštai kalvose su gražiausiais vaizdais į Rio. Turtingesni Rio gyventojai niekada nekelia kojos į tas kalvas, o policija įsiveržia tik ginkluota nuo galvos iki kojų, mat favelas valdo ginkluotos narkotikų prekeivių grupuotės.
Liūdniausia, kad dėl ginkluotų susirėmimų nuolat kenčia didžioji dalis nekaltų favelų gyventojų. Per dažnus susišaudymus žūva ne tik nusikaltėliai, bet ir visiškai niekuo dėti neturtingi darbininkai, tiesiog neįstengiantys nusipirkti būsto ir priversti gyventi favelose.
Žinoma, yra ir padoresnių favelų arba jų dalių, ne tokių varganų, šiukšlinų ir pavojingų, į kurias net siūlomos ekskursijos. Pavyzdžiui, Rio favela Rosinja, didžiausias lūšnynų rajonas pasaulyje, dabar kasdien lankomas turistų. Jiems net sudaroma programa - apžvalgos aikštelė su gražia Rio panorama, favelos gyventojų dirbinių turgelis, favelos vaikų atliekamas sambos spektaklis ir panašiai. Agentūros siūlančios ekskursijas teigia, kad dalis pinigų atiduodami favelos gyventojų reikmėms.
Vis tik nesinorėjo važiuoti su ekskursija pasižiūrėti, kaip blogai gyvena žmonės, lyg į kokį zoologijos sodą. Susipažinome tik su viena nedidele ir gąsdinančiai ramia favela, kurioje įsikūręs hostelis ir baras su gyvos muzikos koncertais.
Pavadinau šią favelą gąsdinančiai ramia, nes negalėjau nepastebėti ginkluotų para-policininkų (taip vadinami pareigūnai, kurie turi teisę šauti be perspėjimo, tai lyg ir alternatyvi armija), stoviniuojančių ant kiekvieno kampo, kaip ir negalėjau neišgirsti kraupokų praeivių juokelių, jog geriau su tais kariais elgtis itin pagarbiai, „nepatiks vienas žodis, gausi kulką į kaktą“.
Vidutinės klasės bei turtingi cariocas gerbia para karius, teigia, kad jie vieninteliai nekorumpuoti Brazilijoje, ir tikrai atlieka savo darbą. Žmonės kalba, kad jei ne šie gąsdinantys, valstybės išlaikomi būriai, nusikaltėliai nuliptų iš favelų kalvų žemyn į Rio.
Sunku patikėti, kad žiaurumas ir žudymai gali išgelbėti Rio, bet, deja, kol kas būtent tokiomis priemonėmis valomos šio miesto gatvės. Niekas garsiai nesvarsto, kaip taip greitai ir paslaptingai dingo benamiai vaikai iš Copacabanos gatvių, anksčiau uostę klijus ir prašydavę išmaldos tarp blizgių dangoraižių. Na, o Rio policija jau senokai užsitarnavo žiauriausios ir ypač korumpuotos policijos vardą. Net turistams patariama saugotis policijos, sklando pasakojimai, kaip policininkai, labai norėdami, visada randa marihuanos ryšulėlį turisto kišenėje, o tada jau nesunkiai suderima laisvės kaina.
Ir mes vienintelį kartą kiek išsigandome Rio ne nusikaltėlių, bet policininkų. Vakare į miesto autobusą „patikrinti“ įlipę, didžiuliais šautuvais ginkluoti, policininkai mums, vieninteliams užsieniečiams, įsakė išlipti. Nekaip pasijutome tamsioje stotelėje su penkiais policininkais nutaikiusiais į mus savo didžiulius ginklus. Atsipūtėme, kai apieškoję mūsų kišenes ir neradę ne tik nieko neleistino, bet ir pinigų, policininkai mus greitai paleido.
Atsisveikinome su Rio ant Cukraus kalvos (Pão do Açucar), nuo kurios atsiveria gražioji Botafogo įlankos panorama, o saulei leidžiantis dangus virš miesto užsidega ryškiomis oranžinėmis spalvomis. Smagu keltuvu užkilus į Cukraus kalvą stebėti, kaip vakarėjant sušvinta visi miesto žiburiai, o maži balti laiveliai žydruose vandenyse pamažu išnyksta naktyje.
