Zenonas Knižnikovas – nepakeičiamas dainavimo mokytojas, legendinis savo kartos operos tenoras, kol kas dėl finansinių kliūčių spaustuvės nepasiekusio rankraščio „Vokalo biblija“ autorius, gimnastikos ir sunkumų kilnojimo varžybose aukščiausius laurus skynęs sportininkas, dailininkas. Net ir nedidelė dalis faktų iš spalvingos Zenono Knižnikovo biografijos padeda suprasti, kodėl šis žmogus tapo autoritetu ne vienam klausytojų pamėgtam atlikėjui.

Įkvėpė pasitikėjimo savo jėgomis

„Jurga tai su vienu, tai su kitu dainavimo mokytoju dirbo šešerius metus – niekas nesugebėjo tinkamai atskleisti jos balso. Pažadėjau padėti. Pasikvietė ji mane į Palangą, kaip supratau, norėdama, kad jos mama, chormeisterė, patikrintų, kokiais metodais aš su jos dukra dirbsiu, ar balsui nepakenksiu“, – prisiminė Zenonas.

Pažadą Zenonas įvykdė – po pusės metų dainininkė ėmė rengti pasirodymus didžiausiose mūsų šalies koncertų salėse. „Visą laiką tikėjau, kad žmogus turi surasti ne tik savo specialybės, bet ir gyvenimo mokytoją. Aš jį suradau ir tuo labai džiaugiuosi. Šis mokytojas sugeba įkvėpti pasitikėjimo savo jėgomis“, – sakė dainininkė Jurga.

Kartų skirtumai – ne kliūtis

Atlikėjas Paulius Stalionis Zenoną vadina žmogumi iš didžiosios raidės. „Apie Zenoną Knižnikovą geros mano nuomonės nepakeistų net pasaulio pabaiga. Jo paties sukurtas dainavimo mokymo metodas teigiamų rezultatų mano balsui davė jau po pirmųjų dviejų apsilankymų. Viliuosi, kad Švietimo ministerija atkreips dėmesį ir suteiks paramą išleisti jau prašytą knygą“, – sakė P.Stalionis.

Dainininkas pabrėžė, kad, nors tarp jo ir mokytojo – lygiai 50 metų skirtumas, jis to nepastebėdavo. „Zenonas sugeba uždegti savo jaunatviškumu, vidine harmonija, o svarbiausia – meile darbui“, – tikino vyras.

„Kelio į žvaigždes“ mokytojas

Realybės šou „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjęs Andrius Rimiškis sako Zenoną Knižnikovą vokalo mokytoju pasirinkęs todėl, kad laikė jį vienu profesionaliausių savo srities specialistų Lietuvoje. Jam Zenono darbo metodika gal ir keista, bet veiksminga. „Daugeliui mintis pabandyti dainuoti atsigulus, aukštai iškėlus kojas ir užvertus galvą turbūt pasirodytų beprotiška, tačiau tik ne Zenonui“, – pasakoja Andrius, klusniai vykdęs visus mokytojo nurodymus.

Vakarus, praleistus maestro namuose, Andrius prisimena su nostalgija. Jam labai patiko Zenono žmonos Vitalijos kepti bulviniai blynai, pokalbiai apie gyvenimą. „Nesinorėdavo išeiti“, – sako jis ir džiaugiasi Zenono dovana – jo pieštu paveikslu.

To paties šou dalyvei Vilijai Matačiūnaitei Zenonas taip pat paliko įspūdį. „Kaip žmogus – nuostabus, kaip mokytojas – gal kiek konservatyvus, bet tai nėra blogai, nes jis žino, ką daro“, – greitakalbe bėrė mergina.

Tėvo noras

Zenonas Knižnikovas gimė žydų tautybės kirpėjo šeimoje. „Mano mama turėjo daugybę kavalierių – vienas netgi nusišovė, kai ji ištekėjo už mano tėvo. Labai gražios moters būta“, – prisimena jis. Operos solisto tėvas, nenorėjęs lankstytis į kirpyklą užsukantiems komunistinę ideologiją išpažįstantiems klientams, nusprendė keisti profesiją ir imtis... šunų dresūros.

Kai Zenonui sukako keturiolika metų, tėvas jam pasakė: „Aš noriu tave matyti cirke. Noriu, kad užaugęs tu būtum stiprus“. Vaikinas nuėjo į tuo metu vieną garsiausių Ukrainoje sporto klubų „Spartakas“. „Ten priimdavo tik nuo 18, o aš tada tebuvau 14. Treneris įdėmiai pasižiūrėjo ir paklausė, kiek man metų. Atsakiau, kad aštuoniolika. „Tau šešiolika, ne daugiau! Bet aš tave paimsiu“, – prisiminė trenerio žodžius sunkumų kilnotojo karjerą pradėjęs Zenonas.

Per plauką nuo mirties

Iš žydams pavojingos Dnepropetrovsko teritorijos šeima išvyko į Dneprodzeržinską. Šeimos maitintojas buvo pašauktas į kariuomenę. Zenonas ėmėsi arklių prižiūrėtojo darbo kolūkyje, tačiau netrukus visai jo šeimai teko vėl leistis į kelią – vokiečiai artėjo prie ramybės užutėkiu tapusio miesto. Kuibyševe Zenonas pateko į lėktuvų dalis gaminusį fabriką. Šešiolikmetį, sumanumu pasižymėjusį jaunuolį, viršininkas paskyrė brigadininku.

Zenonas ėmė sportuoti tame pačiame fabrike veikusiame sporto klube. Valingas jaunuolis pradėjo akrobato karjerą – pakeitė senbuvį, keturis žmones pakelti galėjusį akrobatą. Pamažu vėl ėmė kilnoti štangas, tačiau viskas nutrūko. „Iš karo grįžęs tėvas nusivedė mane į kirpyklą, kur iš karto gavau darbą. O kirpti buvau išmokęs stebėdamas tėvo darbą“, – prisiminė vyras.

Kelias į Lietuvą

Tik tada, kai Lietuva tapo Tarybų Sąjungos dalimi, Zenono motina prisipažino atvykusi iš Lietuvos. Iki tol savo šeimai moteris sakydavo esanti ukrainietė. „Nenorėjau, kad jus į kalėjimą pasodintų. Juk Lietuva buvo kapitalistinė šalis, tačiau dabar galiu pasakyti, iš kur esu ir noriu, kad ir tu nuvažiuotum į mano kraštą“, – paaiškino sūnui motina. Į Vilnių atvykęs Zenonas apsistojo pas senamiestyje gyvenusius giminaičius.

Norėdamas užsidirbti, Zenonas sporto klubuose pradėjo treniruoti jaunuosius sportininkus, po truputį vėl ėmė sportuoti ir pats. Netrukus savo rankose jis laikė ilgai išsvajotus medalius: „Geriausio Lietuvos sunkumų kilnotojo“ ir „Geriausio Lietuvos akrobato“. Intensyvus sportas nepraėjo be pasekmių – Zenonas pasitempė nugarą. Pasveikęs akrobatas pradėjo dirbti Vilniaus filharmonijoje.

Tu niekada nedainuosi

Zenonui nepasitenkinimą ėmė kelti nelygiaverčiai dainininkų ir akrobatų atlyginimai. Dainininkai uždirbdavo daugiau. Jis bandė dainuoti, tačiau dainavimo mokytojai Zenonui sakė, kad iš jo dainininko nebūsią. Vyras nepasidavė ir paprašė vokalo mokytojos N.M.Karnavičienės jį pamokyti.

Zenonas domėjosi dainavimo teorija: prašė paaiškinti, kaip ir kokie žmogaus kūno organai turi dirbti įkvepiant ir iškvepiant, ką daryti, kad nepristigtų oro, o balsas būtų švarus. „Padainavau N.M.Karnavičienei, o ji man ir sako: „Nei vienas mokinys nieko apie teoriją iki šiol neklausė, o tau būtinai prisireikė. Gerai, priimsiu tave“, – prisimena Zenonas.

Šios moters namuose vykusios repeticijos metu įvyko lemtingas susitikimas su Kauno muzikinio teatro režisieriumi R.Andrejevu. Šis, paklausęs Zenono dainavimo, apsidžiaugė radęs ilgai ieškotą Pinkertono vaidmens atlikėją.

Atsitikimas, galėjęs atimti balsą

Dar tebedirbdamas akrobatu filharmonijoje, kartą, išėjęs į sceną atlikti numerio, Zenonas pajuto nuo partnerio sklindantį alkoholio tvaiką. Trauktis jau buvo vėlu. Neblaivus kolega, darydamas akrobatinį elementą, trenkėsi į Zenono kaklą. Supykęs vyras išėjo iš filharmonijos. Tada Zenoną sutiko priimti Kauno muzikinio teatro vadovai. Solistas buvo pakviestas atlikti pagrindinių partijų operose: „Madama Buterfly“, „Faustas“, „Bohema“, „Gražioji Elena“.

Sunkiai lietuviškai kalbėjusiam vyrui teko išmokti ir lietuvių kalbą. Tame pačiame teatre dirbusi Vitalija Kazakaitė sutiko padėti ir... „Suradau pačią geriausią iš visų“, – sako jau 50 metų kartu su Vitalija praleidęs Zenonas. Vėliau Zenonas dirbo legendinio berniukų choro „Ąžuoliukas“ mokytoju.

Sėdėti vietoje nemoka

Garbaus amžiaus sulaukęs dainavimo mokytojas Zenonas ir dabar nesiliauja veikti ir svajoti. Maestro svarsto, kur rasti rėmėjų, galinčių jam padėti išleisti visą gyvenimą brandintą kūrinį – „Vokalo bibliją“. Ši knyga – tai Zenono palikimas tiems, kurie tiki, kad žmogaus valia yra stipresnė už balso duomenis ir pačių autoritetingiausių vokalo mokytojų griežtą „tu niekada nedainuosi“.