Tik kas dešimt–penkiolika metų rengiamos apeigos pagaliau įvyko. Jas galėjo stebėti, filmuoti ir fotografuoti tik dešimt masajų palankumą pelniusių baltųjų. Tarp jų – Eglė su vyru Sorenu. Per savaitę trukusius ritualus ir linksmybes, kuriose dalyvavo apie aštuonis tūkstančius šios Kenijos genties narių, buvo paaukota 150 karvių.
Eglė suprato, kodėl jos draugas masajus Lesou tikino, kad ši jo genties vyrų šventė – gražiausia. Tada buvę kariai, jauni vyrai, palieka savo strėles namie. Vietoj ginklų gauna šeimos vyrų lazdas ir prisiima šeimos galvos atsakomybę bei pareigas. Po ceremonijos daugelis veda ir pradeda ramiai gyventi.
„Jaučiausi tarytum žiūrėčiau gyvą naujausio filmo „Dvidešimt pirmojo amžiaus samurajai“ premjerą, – negali pamiršti emocijų Eglė. – Vien moranų (karių) dalyvavo apie 2500. Kai jie, išsidažę veidus ir kūnus raudona ochra, išsirikiavę ilgomis eilėmis, papuošę lazdas vėliavomis vingiavo link masajams švento miško, buvo kažkas nepakartojama! Mieliausia ir saugiausia vieta stebėti šį reginį buvo automobilio stogas. Keletą kartų su visa kamera buvau nustumta ir vos nesumindžiota. Reikėjo ne tik karstytis mašinos stogu, bet ir laipioti medžiais, braidyti po šventą upę, tepliotis raudona ochra bei baltomis kalkėmis, landžioti masajams tarp kojų, ieškoti pabėgusio švento buliaus, gydyti vaikus. O kiek karvių mėšlo teko išmindžioti! Tikriausiai visam gyvenimui pakaks“.
Eglei ir Sorenui įspūdingą nuotykį primins iš masajų karių įsigyta liūto kailio kepurė. Parduodami vyrukai papasakojo ir jos atsiradimo istoriją: kovodami su liūtu keturi kariai žuvo, o juodu buvo smarkiai sužaloti. „Tačiau trofėjinės kepurės jiems nebuvo gaila – už gautus pinigus įsigis po karvę“, – pasakojo Eglė. O ji kamera užfiksuotus įspūdingos ceremonijos kadrus rengiasi sudėti į dokumentinį filmą.
