Visų pirma, Lou Reedas („The Velvet Underground“) – vienas iš grupės vokalisto gerbėjų. Čia jis atsilygina savo kolegai už pagalbą paskutinio koncertinio turo metu, kur Antony atlikdavo legendinę „Candy Says“. Kitas svečias – skandalinga (dabartiniam jaunimui gal ir nelabai žinoma) muzikinė persona Boy George‘as. Čia galima išgirsti ir vieną didžiausių praėjusių metų nepriklausomos muzikos atradimų – Devendra Banhartą bei Rufusą Wainwrightą, kurio atskirai pristatinėti nėra reikalo, tačiau nors kiek besidomintys JAV dainuojančių poetų rinka, šį vardą turėtų žinoti.
Beveik neabejoju, kad tie, kurie susidomės šiuo atlikėju, ilgainiui pasidalins į 2 priešiškas stovyklas: kažkam patiks, bet kažkas mane vadins tokiais riebiais žodžiais, kokių aš net baisiausiame sapne nesapnavau. To priežastis – balsas. Aš jį pavadinčiau žemėje gyvenančio angelo balsu. Tai vibrato (virpantis balsas), kuris neįgudusiai ausiai gali skambėti lyg „Amberlife“ neištraukimas. Taip nėra. Balsas virpa taip, kaip turėtų virpėti užgautos sielos stygos. O jo muzika ir yra skirta sieloms. Paklausykit (nuoroda apžvalgos pabaigoje) „Hope There's Someone“ ir jeigu jums per kūną nenueis šiurpuliukai, daugiau ir nesikankinkit – ši muzika tikriausiai ne jums. Bet, kaip ten bebūtų, viščiukai yra skaičiuojami rudenį, ir galiu užtikrinti, kad kuomet metų pabaigoje ne pop leidiniai vardins metų geriausius, „I Am a Bird Now“ bus tarp jų.
Muzikine prasme darbą apibūdinti kur kas lengviau nei kalbėti apie vokalą. Teko skaityti, jog vokalistui didelę įtaką padarė Markas Almondas („Soft Cell“). Tik ne „Tainted Love“, bet kabareto meistro amplua, kuomet net didžiausios koncertinės salės paklūsta vien tik pianinui ir į sielą prasiskverbiančiam vokalui. Kukli ir Antony muzikinė palyda – pianinas, lengvas bosas, styginiai ir neįkyrūs džiazo mušamieji. Klausant šios muzikos nejučia iškyla nespalvoto miegamojo vaizdas, kur tuščioje erdvėje - tik sujaukta lova, o iš plokštelių grotuvo sklinda „I Am a Bird Now“. Trapu, žiauru ir labai emocinga.
Kaip ir minėjau, pirmąjį smuiką čia „vagia“ balsas. Tai, ko nesumaišysi net pažadintas vidury nakties. O būtent unikalumas dažnai ir būna pirmuoju kriterijumi renkant geriausius iš geriausių. Antai kokie „Keane“ tikrai puikiai pasirodė 2004 metais, bet ar jie bus kam įdomūs 2010-aisiais? Abejoju. O štai „Antony & The Johnsons“ tikrai bus. Tereiks išsitraukti įrašą iš apdulkėjusių lentynų ir mėgautis.
Daina „Hope There's Simeone“: http://www.scjag.com/mp3/sc/hopetheressomeone.mp3
