Naujųjų metų nakties papročiai
Naujųjų metų nakties pirmoji, svarbiausia, šventinė apeiga Kinijoje buvo skirta dievams pagerbti: buvo aukojama aukščiausiems Dangaus ir Žemės dievams, taip pat ir žemesnėms dievybėms – namų, vietovės, puoselėjamų amatų globėjams, atsakingiems už žmonių turtą ir laimę. Šiaurės Kinijoje gyvavo paprotys pagerbiant tokius dievus globėjus pamėgdžioti naminių gyvulių balsus, tai juos turėjo apsaugoti nuo įvairių nelaimių. Panašaus papročio gyvavimas tvirtai paliudytas ir baltų kraštuose. Matas Pretorijus (XVII a. antroji pusė) aprašo artėjant Kalėdoms Vakarų Lietuvoje vykdavusią arklių šventinimo šventę. Namų šeimininkas, atlikdamas tam tikras apeigas, melsdavo Dievą, kad jį ir jo gyvulius, ypač arklius, gerai prižiūrėtų, laimintų jų pašarą ir sergėtų nuo visokių nelaimingų atsitikimų tvarte, kelionėje, dirbant ir t. t. Pasimeldęs Dievui, taip pat šv. Jurgiui ir Žemynėlei, jis imdavo arkliškai žvengti ir prunkšti, jam pritardavo kiti, per rankas buvo siunčiamas kaušelis su alumi. Regis, tokios pačios apeigos būdavo atliekamos ir kumelei atsivedus pirmąjį kumeliuką. Apeigose galėjo dalyvauti tik vyrai, o namų šeimininkei nebuvo leidžiama netgi paliesti aukojamo paukščio (BRMŠ III, 305–307). Pažymėtina, kad svarbiausiuose kinų naujamečiuose aukojimuose taip pat galėjo dalyvauti tik vyrai.
Panašus mus dominantis atvejis aprašytas Latvijoje per Jurgines. Jis priskirtinas grupei apeigų, kurios būdavo atliekamos per tam tikras kalendorines šventes, kai būdavo aukojamas gaidys ir taip užtikrinama žirgų gerovė. Šįsyk tvarte atlikus ritualinius veiksmus būdavo susirenkama į trobą gerti alaus. Šeimininkė kiekvienam duodavo pagerti iš ąsočio. Atsigėręs turėjo subliauti kurio nors gyvulio balsu, o šeimininkė – atsakyti tam gyvuliui skirtais žodžiais. Pavyzdžiui, kai pagirdytasis nusižvengdavo, šeimininkė sušukdavo: "Tprū!" (Mitologijos enciklopedija, 2, p. 183).
Pats gyvulių balsų mėgdžiojimo faktas neatrodo labai neįprastas, ypač tai pasakytina apie žiemos laikotarpį, kai žmonės persirengia įvairiais gyvūnais, o gyvūnai, atvirkščiai, Kūčių naktį neva prašneka žmogaus balsu (plg. žiemos laikotarpio žaidimą "Bobute senute" (LT 9596), kurį žaidžiant reikia mėgdžioti gyvulio mekenimą). Tačiau mūsų apžvelgti pavyzdžiai rodo, kad toks paprotys ne tik gyvavo liaudies pasilinksminimuose, bet ir buvo įtrauktas į religines apeigas, beje, galbūt dar klajokliškos gyvensenos laikais. Panašių papročių reikėtų ieškoti tautų, gyvenančių kažkur tarp Kinijos ir Lietuvos, etnografinėje medžiagoje.
Tam tikrų žirgų, laikytų šventais dievų tarpininkais, balsą daug lemiančiu laikė germanai. Kaip rašo Tacitas, šiuos baltutėlaičius žirgus valstybės lėšomis augindavo šventose giraitėse ar alkuose, nenaudodami jokiam darbui. "Įkinkytus į šventą karietą (per šventes? – R. S.), juos lydi žynys, karalius ar bendruomenės galva, stebėdami jų žvengimą bei prunkštimą. Jokiu būrimu taip nepasitiki, kaip šiuo..." (Tacitas, Germanija, 10). Nors Tacitas mini, kad iš žirgų pranašaudavo ir dievų valią sužinodavo tik germanai, žinome, kad baltus žirgus šventais laikė ir baltai. Taigi vėl įsitikiname, kokiuose plačiuose arealuose reikia fiksuoti tam tikrų papročių egzistavimą.
Be dievų ir protėvių pagerbimo, apeiginių vaišių ir jaunesniųjų nusilenkimo vyresniesiems ritualo, Kinijoje Naujųjų metų naktį buvo įprasta atlikti ir vadinamąjį "pirmąjį išėjimą". Kai kuriose Kinijos srityse pagal šį paprotį reikėdavo nueiti vos keletą dešimčių metrų nuo namų "sėkminga" kryptimi, tačiau kitur kelionė būdavo ilgesnė, žmonės aplankydavo ir vietinę šventyklą. Šiaurės Kinijoje, kur pagrindinė susisiekimo priemonė buvo arklys, į pirmąją kelionę išvažiuodavo vežimu. Tokį išvažiavimą galėtume sugretinti su daug kur Lietuvoje per Užgavėnes paplitusiu pasivažinėjimu arklių tempiamomis rogėmis (tai neretai buvo susipynę su kitais šventiniais papročiais – svečiavimusi, laistymusi vandeniu). Tiesa, mūsų kraštuose, regis, nėra užfiksuota, kad šis išvažiavimas būtų siejamas su tam tikra laiminga kryptimi (dažniausiai buvo sakoma, kad pasisekimą turi užtikrinti kelionės tolimumas, išvirtimas iš rogių ir pan.). Tačiau tiek lietuvių, tiek kinų tradicijoje susiduriame su ryškia "pirmosios pradžios", "pirmosios kelionės" atlikimo idėja.
Mandžiūrijos valstiečiai kinai apeiginį naujametės nakties išvažiavimą vadino "auksinio kumeliuko vijimusi". Liaudyje šis paprotys aiškinamas taip: kartą per Naujuosius metus vargšas valstietis lauke pagavęs kumeliuką, o ryte pamatęs, kad tasai yra iš gryno aukso. Šis auksinis kumeliukas tyrinėtojų laikomas viena iš kinų folklore paplitusio "arklio, atnešančio turtus", atmainų. Tačiau, žinodami lietuvišką medžiagą, kad Mėnulis vadinamas Dievo kumeliuku, o prieš Grabnyčias buvo švenčiamos Kumeliuko krikštynos, galime daryti prielaidą, kad ir kinų "auksinio kumeliuko" vaizdiniu nusakomas jaunas Mėnulis, kurį per šią šventę išeiti pasitikti seniau buvo privaloma. Primiršus pirminę prasmę paprotį imta aiškinti kitaip.
Beje, tai ne vienintelis arklio simbolikos pasireiškimas naujamečiuose papročiuose. Kinai šią naktį taip pat degindavo "popierinius arkliukus" – popierėlius su žirgų arba tam tikrų dievybių atvaizdais; tai primena išnykusias žirgų aukojimo apeigas.
Mėnulio pilnaties šventė
Įvairių Rytų Azijos tautų naujamečių švenčių cikle ryškiausios dvi datos: tikrieji Naujieji metai – Mėnulio jaunaties pasirodymas – ir pirmosios pilnaties sutikimas (pirmojo Mėnulio mėnesio vidurys). Kinai per pirmąją pilnatį švęsdavo Pirmosios nakties (Juansiao), arba Žibintų šventę, korėjiečiai – Didžiąją penkioliktąją dieną (Te porym), japonai – Mažuosius naujuosius metus (Kosiogacu) ir Ugnies šventę (Tondo). Su pilnaties švente paprastai baigdavosi Naujųjų metų sutikimo apeigos, kartu tai buvo tarsi šventės kulminacija, pasižymėjusi masinėmis vaikštynėmis, karnavalais ir kt. Ši šventė skyrėsi nuo pirmosios Naujųjų metų nakties sutikimo, kuris dažnai vykdavo uždarai – šeimoje, giminėje – ir išreikšdavo šių nedidelių žmonių grupių lūkesčius. Pilnaties sutikimo šventėje dalyvaudavo visa bendruomenė. Žinoma, tai supaprastinta schema, neatspindinti visos lokalinių tradicijų įvairovės. Japonų kultūros tyrinėtojas Haga Hideo spėja, kad senovėje žmonėms turėjo atrodyti tinkamiau įvairias šventines apeigas atlikti šviesią pilnaties, o ne tamsią jaunaties naktį. Su tokiu tvirtinimu galima iš dalies sutikti, kartu pripažįstant ir tai, kad jau bent kiek "paaugęs" jaunas Mėnulis teikiamos šviesos gausa nenusileidžia pilnačiai.
Pirmosios pilnaties šventėje didžiulė reikšmė teikiama ugniai. Ganėtinai archajiška šventės forma išsilaikė Korėjoje, kur sutikti pirmosios pilnaties žmonės su uždegtais deglais rankose lipdavo ant kalvų ar aukštumų, kartais ant kalvų degdavo laužus. F. Šabšinai, 1946 m. buvusiai Seule, laužai, uždegti ant miestą juosiančių kalvų, ir žmonių su deglais minios padarė plačiai išplitusio gaisro įspūdį. Aukštumos, laužai bei šokinėjimas per juos būdingi ir mums artimesnių regionų – Balkanų, rytinių slavų – Užgavėnių šventimo tradicijoms. Per dzūkišką Krikštų šventę jaunimas taip pat naktį eidavo linksmintis ir deginti laužų ant netoli kaimo esančios kalvos ("nakcu aina krikštavoc"). Laikas ir vieta šiuo atveju yra labai svarbios šventės charakteristikos, greičiausiai rodančios jos sąsajas su Mėnuliu.
Lietuvių Užgavėnės būtų šiokia tokia išimtis, nes šventimas per naktį joms nebūdingas. Be abejo, galime įtarti, kad katalikybė ne tik nutraukė daugelio švenčių sąsajas su Mėnulio fazėmis, bet ir "pakoregavo" Užgavėnių šventimo laiką – nuo vidurnakčio prasideda gavėnia ir visi pasilinksminimai turi būti baigti. Tokie suvaržymai turėjo ne tik suardyti senąją šventės eigą, bet ir apversti jos esminę pavasario jėgų išjudinimo prasmę.
Tilto žaidimai
Dar vienas korėjiečiams svarbus pirmosios pilnaties šventės paprotys buvo vaikščiojimas per tiltą ar perėjimas per 7 tiltus kitose vietovėse, turėjęs ateinančiais metais padėti išvengti nelaimių. Ant tiltų korėjiečiai grožėjosi Mėnuliu ir gamta, vaišinosi, rengė įvairius pasilinksminimus. Vaikščiojimo per tiltus paprotys, matyt, siekia labai senus laikus. Jis gyvavo ir Kinijoje, daugiausia šiaurinėse provincijose (prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų), tik ten per tiltus ar upių pakrantėse vaikščiodavo vien moterys.
Su tiltų lankymo papročiu siejamas ir korėjiečių merginų žaidimas "Žalvario tiltas" (Not tari), paplitęs Šiaurės Kiongsango provincijoje (Pietų Korėja, prie Japonijos jūros). Jį žaisdavo per kiekvieną pilnatį, ypač per pirmąją metų pilnatį. Andongo apylinkėse "Žalvario tiltas" buvo žaidžiamas taip: senos ir jaunos moterys išeidavo už kaimo ribų, sustodavo vorele, suimdavo priešais stovinčią už juosmens ir pasilenkdavo, galvą padėdamos jai ant nugaros. Viena jaunesnių mergaičių atsistodavo ant šio iš nugarų sustatyto "tilto" ir, palaikoma iš dešinės bei kairės, būdavo vedžiojama rytų ir vakarų kryptimi pirmyn ir atgal ištisą naktį iki aušros. Kitose vietovėse moterys vaikščiodavo pasikeisdamos – pradėdavo esanti "tilto" pabaigoje ir, perėjusi per jį, atsistodavo priekyje. Kai kur buvo rengiamos ir rungtynės – kuris iš dviejų "tiltų" bus greičiau pereitas. Per šį vaikščiojimą buvo sakomi specialūs dialogai ar dainuojamos dainos, sudarytos iš klausimų ir atsakymų.
Rytų Lietuvoje paplitęs Kalėdų laikotarpio žaidimas "Jievaro tiltas". Jis įvairiais variantais aptinkamas ir daugelyje kitų Europos tautų, kur žinomas "Tilto" ar "Vartų" pavadinimu. Daugumoje užrašytų "Jievaro tilto" variantų vorele sustoję žaidėjai pakaitomis "derasi" su likusiais dviem žaidėjais. Paskui vorelė lenda pro poros padarytus "vartus" (pakeltas suimtas rankas), o paskutinį žaidėją "vartus" sudaranti pora sugauna, iš sugautųjų sudaroma eilė – tiltas. Daugeliu atvejų žaidžia ne tik merginos, bet ir vaikinai.
Išoriškai korėjiečių ir lietuvių žaidimų choreografija gerokai skiriasi. Tačiau kai kurie bruožai išlieka panašūs: vorele sustojusi žaidėjų eilė, nuolat išskiriamas vienas žaidėjas. Seirijų valsčiuje yra užfiksuotas vienas retesnių "Jievaro tilto" variantų, kuriame žaidėjų vora išlieka nejudri: "Eidami aplink stovinčią merginų eilę, du vyrai kiekvienąkart iš eilės galo paimdavo po vieną merginą, kol nelikdavo nė vienos" (LTR 1652/16). D. Urbonavičienė, tyrinėjusi lietuvių žiemos kalendorinius žaidimus, įžvelgė, kad priešpriešos pasireiškimas juose (skirtingi žaidėjų vaidmenys, teritorinės zonos, veiksmai, išryškėjantys choreografiniuose piešiniuose) rodo šių žaidimų artimumą iniciacijų apeigoms. Pažymėtina, kad per korėjiečių Naujųjų metų šventę iniciacijos apeigos būtų visai tikėtinos, kadangi būtent tuo metu prie žmogaus gyvenimo metų buvo priskaičiuojami dar vieni. Paprasčiau sakant, Naujieji metai – tarsi visų korėjiečių gimtadienis.
Nagrinėdami "Žalvario tilto" ir panašių europiečių žaidimų tekstus, matome, kad juose išsamiai aptariami du pagrindiniai objektai – pastatytas tiltas arba vartai (kartais jie susiejami su konkrečia geografine vietove) ir atvykėlis arba atvykėliai, kuriems reikia pereiti per naująjį tiltą / vartus. Korėjiečių žaidime tiltas tiesiamas iš metalo (žalvario), lietuvių – iš medžio (beržo šakų, amalo, ąžuolo, liepos ar klevo lapų). Kita vertus, žodžių "žalvaris" ir "jovaras" skambesio panašumas akivaizdus, ir hipotezę, kad šiuodu žodžiai žaidimo dainoje galėjo keisti vienas kitą, ateityje taip pat būtų galima patikrinti (O. Zilinskis lenkiškuose žaidimo variantuose jau bandė terminą "jaworowy ludzie" kildinti iš "zaworowy ludzie", neva vartų saugotojų). A. Kavaliauskienė pažymi, kad lietuvių liaudies dainose tiltas dažnai vadinamas žaliu, nors tiesioginio ryšio su apeigomis ar tilto simbolinio paveikslo dažniausiai jau beveik nematyti (A. Kavaliauskienė, "Žalios spalvos simbolika lietuvių liaudies pasaulėžiūroje", Liaudies kultūra, 2002, Nr. 6, p. 8–23).
Korėjiečių žaidimo tekstuose ypač daug vietos skiriama prie tilto atvykusiam svečiui, kartais pasirodančiam ant balto žirgo. Labai išsamiai apibūdinami jo brangūs drabužiai. Nors šį atvykėlį bandoma vertinti kaip trokštamo jaunikio įvaizdį (R. Džarylgasinova), pačiame tekste jis akivaizdžiai apibūdinamas kaip valdovas ir karvedys – su juo atvyksta penkiasdešimt pulkų, jis atvyksta iš tolimos žemės po ilgo mūšio. Dalis europietiško "Tilto" žaidimo tipų pasižymi vestuvine simbolika (beržas ir amalas, būsimos nuotakos ar jaunikio pasirinkimas), tačiau kita dalis neabejotinai susijusi su kariniais veiksmais, pasižymi epiškumu. Todėl tyrinėtojai iki šiol neranda galutinio atsakymo, kokia šio žaidimo genezė ir kurie motyvai yra senesni. Nereikėtų atmesti ir galimybės atvykėlio iš tolimos šalies vertinti kaip per šventę pasirodančios dievybės. Ieškojimams šia kryptimi praverstų ir dzūkų aiškinimai, esą jievaro tiltas tiesiamas per Nemuną tam, kad iš už upės galėtų ateiti Kalėdos arba pavasaris (plg. gavėnios kaip "septynmylio tilto" įvardijimą mįslėje).
Korėjiečių žaidimo galutinė choreografinė išraiška nulėmė tai, kad tilto ir atvykusio svečio išaukštinimu baigiasi dainos tekstas. O lietuvių "Jievaro tilto" variantuose tarp dviejų žaidėjų grupių – tilto statytojų, vadinamų "jievaro žmonėmis", ir atvykėlių – mezgasi aktyvus dialogas. Aiškesnė tilto statytojų valia – praleisti ar nepraleisti atvykėlius, ką pasilikti. Šioje vietoje reikėtų prisiminti ir vos vieną kartą užrašytą žaidimą "Žalia varia", kuriame, panašiai kaip ir "Jievaro tilte", po dialogo žaidėjų vorelė eina pro kitų dviejų žaidėjų vaizduojamus vartus (pagal tekstą – "žalvarinius"), o paskutinis nepraleidžiamas. Tik šiuo atveju paliktajam tai reiškia greitos mirties išbūrimą, savotišką mirties nuosprendį.
Nors dar reikia platesnių tyrimų, jau dabar galime spėti korėjiečių žaidimą esant europietiško "Tilto" žaidimo variantu, atsiskyrusiu itin ankstyvu žaidimo genezės laikotarpiu. Korėjietiško varianto nutolimas nuo pagrindinio šio žaidimo arealo neturėtų stebinti – be Europos, panašių šio žaidimo atmainų rasta Madagaskare ir Naujojoje Gvinėjoje (E. Piaseckis). Tai rodo, kad mes apie jo ištakas žinome labai mažai.
Panašių lietuviškų bruožų galime rasti ir kituose Rytų Azijos kalendoriniuose žiemos žaidimuose. Tarkim, kinų "Drakono šokio" vinguriuojantis judesys (žaidėjų nešamas "drakonas" vejasi kito žaidėjo laikomą "saulę") primena tam tikrus įvairiais vardais vadinamus lietuvių kalėdinius žaidimus ("Švykšto varymas", "Avinėliai", "Baram baram", "Žaltys", "Varmasa", "Tarmasa" ir pan.).
Šokinėjimas ant lentos
"Žalvario tilto" sąsajos su lietuvių žaidimais nėra visiškai aiškios. Kitas lietuvių ir korėjiečių žaidimas neabejotinai turi bendras šaknis. Tik korėjiečiai jį vadina Noltvigi, o lietuviai – "Šokimu lenton". Noltvigi buvo atliekamas taip: per šiaudų kūlį (dažniausiai) arba ritiniu susuktą demblį buvo permetama lenta, viena mergina atsisėsdavo ant jos vidurio prilaikydama, kad nepasislinktų, o kitos dvi paeiliui šokinėdavo ant skirtingų lentos galų. Atrodo, šokinėdavo ant lentos ir per kitas lunarinės kilmės šventes (Tano – penkto mėnesio 5 dieną, Čhusok – aštunto mėnesio 15 dieną), bet paprastai šis žaidimas pristatomas kaip būdingas pirmųjų Naujųjų metų dienų ir metų pirmosios pilnaties šventėms. Šio žaidimo kilmė aiškinama įvairiai. Pasak vienos legendos, jį neva išradusi moteris, siekusi pamatyti savo vyrą, uždarytą į kalėjimą. Taip pat spėjama, kad šis žaidimas galėjo atsirasti Li dinastijos (1392–1910) valdymo pradžioje, kai dvariškių luomo moterims buvo draudžiama išeiti už namų vartų, – pasišokinėti ant lentos merginos neva sugalvojo siekdamos susipažinti su vaikinais.
Tačiau tapataus žaidimo paplitimas Lietuvoje (daugiausia Dzūkijoje) rodo kur kas senesnę jo kilmę. Tai, kad šis žaidimas paplitęs tik Pietų Lietuvoje (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964), nėra pagrindas teigti, jog lietuviai jį perėmė iš rusų ir baltarusių. Rusams ir baltarusiams "Šokimas lenton", regis, nėra itin būdingas.
Dzūkijoje, kitaip nei Korėjoje, buvo labiau išlaikyta agrarinė papročio prasmė – be elementarios pasilinksminimo funkcijos, šokinėjimas ant lentos paprastai buvo siejamas su linų augimu. Rečiau aiškinama, kad aukščiau iššokus geriau užderėsią rugiai arba mergina greičiau ištekėsianti. "Šokc lanton" eidavo per Užgavėnes, Krikštus ("Prisivalgiau kap per Dziedus, prisišokau kap per Krikštus lanton"), nuo šių švenčių iki Velykų ir per Velykas. Lentą persimesdavo per tvorą, rąstą, trinką, kartais – per mintuvus arba ant mėšlo krūvos. Šokdavo ilgai, "iki devinto prakaito", pavyzdžiui, nuo pietų iki vakaro. Lietuvės, kitaip nei korėjietės, šokdamos dainuodavo ir tam tikras dainas ("Ūda da, ūda da, aukšti lineliai, ūda da, ūda da, gelsvi lineliai...", "Šokinėjo pimpė po pievų").
Galėtume paminėti dar vieną Noltvigi ir "Šokimo lenton" skirtumą. Noltvigi tebėra populiarus Korėjoje, atliekamas per įvairius sporto festivalius, be to, ir visame pasaulyje pristatomas kaip nacionalinis korėjiečių žaidimas. Lietuviškasis jo atitikmuo jau nebeaptinkamas netgi per folkloro šventes ir, atrodo, pačių lietuvių yra užmirštas...
Matome, kad norėdami išvengti siaurų interpretacijų, baltiškiems kalendoriniams papročiams privalome ieškoti paralelių ne tik artimiausiose tautose, bet ir tose, su kuriomis istorinių ryšių grandinė yra nebeatsekama. Vargu ar aptartus papročius galėjo atnešti į Europą nuo Kinijos sienų atklydusios hunų gentys (II–V a.), juo labiau mongolai-totoriai (XIII–XV a.). Akivaizdu, kad tiek Rytų Azijoje, tiek Pabaltijyje šie papročiai yra įaugę į vietines tūkstantmetes tradicijas, o tai, kad sutapimai egzistuoja gana elementariu lygiu, taip pat parodo jų archajiškumą.
Kol kas daromi tik pirmieji bandymai pažvelgti į Rytų Azijos tautų religiją, mitologiją, šventes iš baltiškosios perspektyvos. Specialių tyrimų reikia nemažai daliai azijiečių Naujųjų metų šventės papročių ar jų kompleksų (persirengėlių vaikštynėms, ritualinės kilmės dviejų grupių kovoms, aukojimo apeigoms, šventinių valgių ir drabužių simbolikai), galinčių suteikti įdomios lyginamosios informacijos.
