Teisingų atsakymų konkursas
Klausimai, viena vertus, sudėtingi, reikalauja gero ir bendrų dalykų, ir itin konkrečių, netgi techninių dalykų išmanymo. Kita vertus, žmogus, priskiriantis save kultūringųjų būriui, į panašius klausimus neretai iš anksto turi parengęs įtikinamus atsakymus. O jei staiga pakvies į televiziją pareikšti savo nuomonę ar per radiją pašnekėti – reikia juk turėti ką pasakyti.
Dėl kokių nors priežasčių staiga atsisakęs gilintis į bendrą mūsų kultūros padėtį gali būti neteisingai suprastas, rizikuoji atsidurti už kultūros ribų, kurias brėžia tie, kurie tariasi žiną ne tik teisingus atsakymus, bet ir įmanomus klausimus. Tačiau A. Večerskis neskuba atsakinėti. Jis įremia savo hipnotizuojamą žvilgsnį, ir atmintyje iškyla kultinė „Žaldokynės“ frazė: „Ateis komunistas, pažiūrės žalia akimi...“, ir kiek patylėjęs ima pateiktus klausimus formuluoti savaip.
Ramiai, su pasimėgavimu, tačiau ir dviprasmiškai, galima net būtų sakyti – rizikingai. Susidaro įspūdis, kad klausimai jam svarbesni už atsakymus, kurių pastaruoju metu visose srityse – nors vežimu vežk. Ir kad tie klausimai skamba kur kas įtikinamiau nei išankstiniai atsakymai.
O kas toliau?
Paradoksalu, tačiau kartais klausiant įmanoma paaiškinti daugiau nei atsakant. Tai kam tuomet reikalingi atsakymai, norisi paklausti A.Večerskio. Jis mįslingai tyli, o aš išankstinio atsakymo neturiu, nors vienas atkakliai brukasi – oficialiam konkursui. Jam nuaidėjus vėl tenka klausti, savęs ir kitų, mėginant suvokti naują situaciją: štai dabar, kai viskas jau įvyko, kai nugara remiasi į generalinio direktoriaus atkaltę, ką gi išties galima nuveikti tame Nacionaliniame teatre? Na, dar pavymui: kas mes, iš kur ir kurlink einame?
Pirmiausia keletas biografijos faktų, kurie padės suvokti, iš kur atėjo žmogus, prieš savaitę tapęs Nacionalinio dramos teatro vadovu. Tiesą pasakius, jis iš niekur neatėjo, nes teatre buvo, galima sakyti, visada. Prieš 32 metus, 1973-iaisiais, A. Večerskis baigė tuometinę Valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos akademija) ir iki 1991 m. buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. 1988 m. baigė Aukštojo profesinio mokymo institutą ir įgijo teatro vadovo diplomą. 1993 m. Tarptautiniame Niujorko meno institute studijavo meno ekonomiką ir vadybą, baigė vadybos kursus Amerikos centre ir specialų vadybos kursą Baltijos vadybos fonde.
Taigi trys diplomai ir trys specialybės: aktoriaus, režisieriaus, meno vadybininko. 1992 m. A. Večerskis įkūrė pirmą privatų teatrą Lietuvoje „Vaidilos ainiai“. Jis nuo 1997 m. vadinamas Adolfo Večerskio teatru. Nuo 1998 m. A. Večerskis yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro programų vadovas, nuo 1999-ųjų – Valstybinės teatro asociacijos pirmininkas ir oficialus Lietuvos nacionalinio teatro atstovas Europos teatrų konvencijai. A. Večerskis režisavo 13 spektaklių, išvertė 12 pjesių, atliko daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, 37 – televizijos spektakliuose, 21 – kine. Tačiau dabar teks užsukti kūrybos čiaupelius, nes dalyvaudamas konkurse A. Večerskis iškilmingai ir nedviprasmiškai įsipareigojo jokių savo spektaklių nebestatyti ir spektakliuose, išskyrus kultinę „Žaldokynę“, nebevaidinti.
Ir atsakymai, ir klausimai
Taip, niekur nedingsi, apsukus ratą ir vėl tenka grįžti prie rimtų klausimų ir nuolankiai tikėtis atsakymo – rimto ir solidaus.
– Taigi, pone Večerski, kadaise buvote vienas iš Teatro įstatymo autorių. Ar nuo tų laikų labai pasikeitė mūsų teatro padėtis?
A. Večerskis iškart surimtėja: „Taip, šlifuodami tą įstatymą mes galvojome apie pilną kontraktų sistemą, apskritai apie visai kitokias ir kitaip veikiančias struktūras. Tai, ką šiandien turime, pavyzdžiui, kad ir Nacionalinį teatrą, galėtų priminti sovietinius laikus. Ar tai blogai, ar vis dėlto gerai? Paskysiu taip: per tuos metus mes, viliuosi, suvokėme, jog schemų, kad ir kaip puikiai jos atrodytų ant popieriaus, negalima beatodairiškai brukti į gyvenimą. Visuomet būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Esame maža šalis, turime nedidelę teatro rinką, turime galų gale tam tikros kultūros, specifinio suvokimo žiūrovą, todėl negalime mechanizmų, puikiai veikiančių kitose, didesnėse, šalyse, diegti Lietuvoje. Kultūra yra tokia sritis, kurioje nepatartina daryti staigių judesių, nes vaikantis naujovių nesunku prarasti tai, ką turime“.
– Pone Adolfai, kalbate kaip žmogus, kone besigailintis prisidėjęs prie teisinio teatrinės veiklos reguliavimo?
A. Večerskis: „Kalbu kaip žmogus, kuris stengiasi kritiškai ir objektyviai įvertinti tai, ką mes patys darėme anksčiau, kad suvoktume, ką galima padaryti dabar ir kurlink geriausia judėti ateityje. Juk yra šalių, kurios gali pasigirti puikiais teatrinę veiklą reguliuojančiais įstatymais, tačiau paties teatro neturi. O mes teatrą turime. Ir jam privalu sudaryti sąlygas skleistis. Ne reguliuoti, o skleistis. Įstatymais neįmanoma sukurti teatro, įstatymais tegalima teatrą apsaugoti. Ir labai svarbu, kad sergėjantis įstatymas nevirstų smulkmeniškai reguliuojančiu. Arba prarastų apsaugos funkciją ir leistų įvairiems, su teatru ar kultūra visiškai nesusijusiems veiksniams įsiveržti į sceną. Nes šiandien pagrindinis mūsų uždavinys yra išlaikyti tai, ką turime, ir apsaugoti“.
– Pone Večerski, o kūryba ar nėra vienas pagrindinių uždavinių?
A. Večerskis: „Kūrybos negalima reglamentuoti ar reguliuoti, ja užsiima menininkai. Pasižadėdamas apriboti savo kūrybinę veiklą Nacionalinio teatro vadovo poste šiuos du dalykus atskyriau. Beje, norėčiau, kad tarp tų menininkų, teatro kūrėjų būtų daugiau jaunimo – šiandien teatre, ne tik nacionaliniame, trūksta jaunų žmonių, ir tai, matyt, irgi galima pavadinti tam tikru simptomu. Tačiau tam tikrus dalykus vis dėlto galima ir reikia daryti bei keisti – aiškiai suvokiant, ko daryti nereikia ir negalima“.
Čia A. Večerskis, žmogus neabejotinai kūrybingas ir teatrališkas, stabteli ir valiūkiškai primerkia žalsvą it smaragdas akį.
„O dabar užduokite klausimą sau: ar atsakiau Jums, kokia, mano požiūriu, yra šiandienos teatro situacija ir ką ketinu daryti tapęs Nacionalinio dramos teatro vadovu“? Regis, klausimai aiškūs, tačiau atsakymų teks palūkėti. Bent kai kurių – prieš akis netrumpa penkerių metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo kadencija. Ateis laikas, tuomet atidžiai ir pažiūrėsime – žalia akimi.
