„Reikėjo berniukams gitarų skambių“, - perfrazuokime vieną tų laikų dainų. Tad pirkome gitaras, savadarbes ir originalias, „ant snarglių“ pakibusią garso aparatūrą, vos gyvus mušamųjų komplektus. Kūrėme nedrąsias daineles. Mokyklose kaip grybai po lietaus dygo muzikos grupės, buvo organizuojami pankroko ir metalo festivaliai. Į sceną (kad ir nedidelę) galėjo užlipti praktiškai kiekvienas. Todėl ir lipom, dainavom, linksminomės, klausėm draugų ir bendraminčių įvertinimo, gėrėm daug alaus, kartais patraukdavom „žolytės“. Vienu žodžiu, jautėmės tikrais roko muzikantais. Tik mažai kas iš mūsų siejo savo ateitį su muzika. Norėjom dainuoti ir tiek.
Laikas bėgo, į šalį grįžo dėdė Kapitalizmas ir teta Rinkos ekonomika. Viskas aplink virto prekėmis, o mes tapome jų vartotojais. Staiga supratome, kad muzika taip pat prekė ir reikia mokėti ją parduoti. Kas daugiau parduos, tas geriau gyvens. Po truputį ėmė kaltis lietuviško šou biznio daigai. Kūrėsi nepriklausomos komercinės radijo stotys ir televizijos. Atsirado keisti žmonės: muzikos leidėjai, vadybininkai ir prodiuseriai, jie tapo neatsiejama pop kultūros dalimi. Mus užgriuvo muzikinės informacijos lavina. Tiek visko, kad galima išprotėti.
Ne visi senos kartos muzikos pasaulio atstovai prisitaikė prie naujų sąlygų. Vieni paliko šou verslą ir užsiėmė kažkuo pelningesniu, kiti prasigėrė ir dingo iš eterio. Liko stipriausieji. Tokie rinkos dėsniai. Aišku, gali garsiai šaukti, kad menas neparduodamas. Parduodamas, dar ir kaip, būtų tik kas perka...
Bet tai buvo geras laikas lietuviškai pop muzikai. Norintis dainuoti jaunimėlis lindo iš rūsių, beldėsi į leidėjų duris, o tie kraipė savo protingas galvas ir rengė įvairius atrankinius konkursus. Nauji veidai veržėsi į radijo stotis ir televizijas, okupavo muzikos klubus. Pop muzikai skirti leidiniai ir TV laidos visą tai nušviesdavo. Pasipylė albumų lietus. Dainuojam!!!
Metai keitė metus. Kasetes iš rinkos išstūmė kompaktiniai diskai, pradėjom bendrauti virtualioje erdvėje-internete. Tie, kas, atrodo, visai neseniai buvo scenos naujokais, tapo veteranais. Radijo stotis užvaldė paslaptingi burtininkai-programų direktoriai, jie sugalvojo stebuklingą žodį „neformatas“ ir šiuo žodžiu užrakino savo stočių eterį nepageidaujamiems elementams. „Užsilenkė“ pop muzikai skirti leidiniai ir TV laidos. Prodiuseriai prištampavo krūvas vienadienių atlikėjų ir beveidžių grupių.
Užaugo nauja karta. Ji nori dainuoti ir veržiasi į pop muzikos pasaulį visais įmanomais būdais. Jaunimas nemėgsta laukti, nori visko iškart, todėl eina lengviausiu keliu, o tai – realybės šou. Tave pamato ir išgirsta visa šalis, tu gauni penkiolika šlovės minučių. Negalvoji, kas bus po to. Iškilęs greitai ir labai aukštai, gali pritrūkti deguonies. Visagaliai prodiuseriai apsidraudžia painiomis sutartimis ir tampi nuo jų priklausomas. Taip, tu žaidime, bet tai ne tavo žaidimas. Jį žaidžia dėdės, kurie daro pinigus. Šlovė labai saldi, atrodo, kad visi tave myli. Nepamiršk, su meile ateina ir neapykanta. Blogiausia, jei tave sukramtys kaip kramtomą gumą, išspjaus, o kitą dieną net neprisimins. Tai be galo skaudu. Ypač žmogui, kuris tik norėjo dainuoti...
Atsiprašau, berniukai ir mergaitės, nenorėjau nieko „grūzinti“. Dainuokit, repuokit, grokit ir šturmuokit Šlovės Olimpą. Įrodykit visam pasauliui, kad mes mokam ne tik beisbolo lazdom užsieniečiams galvas daužyti ir supermarketus statyti. Bet supraskit: sudainuoti dainą,tai viena,o rasti tuos, kas nuoširdžiai vertins ir gerbs jūsų pastangas, visai kas kita.
Nuoširdžiai Jūsų, -
Pop krytikas
