Lietuvos filmų kūrėjai jau dabar susiduria su sunkumais, kai yra kviečiami dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose ir prašomi atsivežti sovietmečiu sukurtas juostas. Visų anais laikais sukurtų juostų negatyvai saugomi valstybinio komiteto “Gosfilm” fonduose Rusijoje. Lietuvoje išlikusios kopijos yra naudotos daugelį kartų, todėl jų kokybė vis prastėja, o kai kurios demonstravimui jau netinka.
Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, režisierius Gytis Lukšas sakė, kad Lietuva ne kartą pareiškė pretenzijas į šalyje sukurtus filmus.
“Juos norima atgauti nuo pat nepriklausomybės paskelbimo pradžios. Ne kartą dėl to kreipėsi ir mūsų sąjunga, ir kūrėjai, Kultūros ministerija derėjosi su Rusijos kultūros ministerija, prašėme tarptautinių organizacijų pagalbos”, - sakė režisierius.
Kolekcija lyginama su Luvru
Anot G.Lukšo, Rusijos vyriausybės oficialūs atstovai teigia, kad “Gosfilm” fonduose saugoma pasaulinė kolekcija. “Įtariu, kad ten laikomi ne tik SSRS pagaminti filmai, bet sukauptas visas pasaulinio kino šedevrų archyvas. Anot rusų, tai - vieninga kolekcija, kuri negali būti dalijama. Jie siūlė ją lyginti su Paryžiaus Luvru, Britų muziejumi Londone arba Metropolitenu Niujorke. Sako, kas būtų, jeigu įvairios šalys mėgintų atsiimti iš tų muziejų kažkada į juos patekusius paveikslus?
Mes pabrėžėme, kad ši analogija neteisinga, ir prabilome apie autorines teises. Autorinė teisė skirstoma į moralinę autorių teisę ir į turtinę teisę, kuri priklauso gamintojui. Visų lietuviškų filmų gamintojas buvo Lietuvos kino studija (LKS), tačiau ji privatizuota. Bet ne pati LKS finansavo gamybą, ji tik perskirstydavo gautus pinigus. Šių dviprasmybių virtinė mums nepadeda”, - sakė G.Lukšas.
Rusijos atstovai teigia, kad autorinės teisės nėra pažeidinėjamos, nes “Gosfilm” fonduose esantys filmai nėra darkomi, permontuojami. “Formaliai moralinė teisė nepažeista. Kelia abejonių kitas aspektas: ar tie filmai nepanaudojami komerciniais tikslais ir ar už tai atlyginama autoriams? Šito niekas negali įrodyti. Pinigų iš Rusijos niekas iš kūrėjų nėra gavęs”, - teigė G.Lukšas.
Jis pridūrė, kad Rusijos prezidentu dar esant Borisui Jelcinui, buvo nušvitusi galimybė atgauti juostas. “Tuomet sakyta, kad jas galima grąžinti. Tačiau atgautume tik vaizdą, nes garso takelių jau nėra. Filmai buvo dubliuoti į rusų kalbą, lietuviškos fonogramos Maskvai nebuvo reikalingos ir jos neišsaugotos. Dalis jų liko Lietuvoje, bet nebuvo išsaugotos. Todėl, filmus parsivežus į Lietuvą, tektų atkurti garsą, bent jau dialogus”, - pasakojo G.Lukšas.
Privalėjo atiduoti
Anot G.Lukšo, Rusijoje yra saugoma apie 100 lietuviškų vaidybinių filmų. “Sovietų Sąjungos laikais filmų gamyba buvo centralizuotai finansuojama iš vieno šaltinio. Respublikų kino studijos pateikdavo pasiūlymus, redakcinė kolegija Maskvoje juos apsvarstydavo ir, jei scenarijus buvo priimtinas, skirdavo lėšas. Tuo metu Lietuvos kino studija kasmet sukurdavo po 5-7 filmus. Centrinės Ostankino televizijos užsakymu sukūrė tokius serialus kaip “Turtuolis vargšas”, “Smokas ir mažylis”, “Amerikoniškoji tragedija”.
Pabaigus filmą jį reikėdavo vežti į Maskvą, kur jį priimdavo komisija. Paprastai juostoms buvo suteikiama antra kategorija, leidžianti juos rodyti visoje SSRS. Į Maskvą reikėdavo pristatyti filmo pirminę medžiagą: vaizdo originalą negatyvą, suvestą į vieną juostą visą kino garsą, fotoreklamą, plakatus. Visa tai buvo saugoma “Gosfilm” fonduose, Bielyje Stolby gyvenvietėje netoli Maskvos.
Saugykloje laikomi visų buvusių sąjunginių respublikų filmų originalai ir kopijos. Kitos kopijos pasklisdavo po respublikas, grįždavo ir į jas pagaminusias šalis. Lietuva yra išsaugojusi savo saugyklose tas kopijas, tačiau jos natūraliai susidėvėjo”, - aiškino G.Lukšas.
Reikia ne tik pinigų
Pasak režisieriaus, norint turėti naują nesubraižytą filmo kopiją, Lietuva turėtų kreiptis į Maskvos filmų saugyklą. “Ten kopija mums būtų pagaminama pirmumo teise, tam nėra daroma kliūčių. Tai jau išbandė UAB “Lietuvos kinas”, kuris iš archyvo pasidarė “Velnio nuotakos” kopiją. Buvau saugykloje, ji labai moderni, visur nauja įranga, palaikomas reikalingas režimas”, - teigė režisierius.
G.Lukšo manymu, jeigu būtų tam skirta pinigų, nekiltų problemų pasidaryti filmų kopijas. “Bent jau klasika tapusių 20-30 filmų kopijoms reikėtų rasti pinigų. Ir tai nėra milžiniškos lėšos.
Lietuvai labai svarbu turėti savo filmus 35 mm kino juostose, kurios demonstruojamos kino teatruose. Tai yra vertybė. Žinoma, neatgavus originalų, liktų moralinis nepasitenkinimas”, - sakė G.Lukšas.
Lietuvoje filmų kopijos saugomos trijose vietose - “Lietuvos kino” fonduose, “Lietuvos kino studijoje” ir Valstybiniame centriniame archyve.
Direktorė nusivylė
UAB “Lietuvos kinas”, kuri priklauso valstybei, komercijos direktorė Aušra Duobienė sakė, kad nusivylė Maskvoje pasidaryta “Velnio nuotakos” kopija. “Spalvos jau išblukusios. Mums kopija “Gosfilm” fonde kainavo 7000 dolerių, kai paprastai kopijos Vakarų Europoje kainuoja 1200-2000 dolerių. 1974 metais sukurto filmo kopija dar niekur nerodyta.
Būdama Kanų festivalyje, kalbėjausi su estais. Jie pasakojo, kad, pasidarę kopiją Maskvoje, veža į Suomiją ją koreguoti elektroniniu būdu, tada vėl viską grąžina į savo vietas ir darosi naują kopiją. Anot estų, toks dviejų kopijų padarymas jiems kainavo apie 40 tūkst. dolerių. Tai didžiuliai pinigai”, - sakė A.Duobienė.
Ji įsitikinusi, kad “Gosfilm” niekada neatiduos filmų originalų. “O jei ir atiduotų, pasidarytume kopijas, kurias reikėtų restauruoti. Gali atsitikti taip, kad vieną dieną sunyks Lietuvoje turimos kopijos. Mes jas persivedame į DVD formatą, bet tai ne kino juosta. Festivaliuose rodomos tik kino juostos”, - sakė A.Duobienė.
“Kopijas būtina pasidaryti, kaip kitaip išsaugosime savo paveldą? Galime pasigaminti bent po porą kopijų kasmet. Nors pagrindinius filmus, tapusius klasika. Juos reikėtų restauruoti”, - mano A.Duobienė.
“Lietuvos kino” norą pasidaryti kopijas riboja tai, kad bendrovė neturi teisės rodyti šių filmų. “Autorinės teisės buvo parduotos kartu su “Lietuvos kino studija”, kuri tapo privati. Jei norime rodyti filmą, turime gauti LKS leidimą. Tos teisės jiems atiteko už dyką, nes jie iš esmės pirko pastatus”, - sakė A.Duobienė.
