Sodeikos bei Koršunovo pažintis su norvegų dramaturgu Jonu Fosse ir jo kūryba prasidėjo prieš trejus metus Osle, Norvegijos nacionaliniame teatre statant jo pjesę „Vinter“ („Žiema“). Tuomet sėkmingas pjesės pastatymas su norvegų aktoriais lietuvių kūrėjams tapo tramplinu senos judviejų svajonės – operos – įgyvendinimui. Siekdamas įtaigumo bei išraiškos formos naujumo, kūrėjų duetas pjesę nusprendė paversti kamerine opera dviem solistams ir orkestrui, juoba kad ir pats Fosse yra užsiminęs, jog „Vinter“ jis rašė tarsi dainą.
„Vinter“ – pjesė beveik be žodžių, jie itin taupūs, tad atskiro libreto rašyti neprireikė. Kaip teigė kompozitorius, jis kūręs pakankamai „saugią“ ir akademišką muziką, kurioje, lygiai taip kaip ir rašant muziką dramos spektakliams, išliko siekis komunikuoti su žiūrovu: „Man yra svarbu, kad publika girdėtų, būtų kalbinama suprantama kalba. O ji nebūtinai yra suprantama iki banalumo – joje lieka pakankamai paslapties“. Nacionalinės operos solistai Vytautas Juozapaitis ir Sandra Janušaitė dainuos lietuviškai (pjesės tekstą vertė Brigita Urmanaitė), tad tikėtina, kad klausytojai galės čia pat adekvačiai reaguoti ir išgyventi visą draminį vyksmą.
Pjesėje Jonas Fosse pasakoja apie vyro ir moters susitikimą, meilę kaip mįslę ir mįslę kaip meilę. Melancholiškai ir poetiškai čia kalbama apie tylius vyro ir moters jausmus, apie tai, kas galėjo tarp jų įvykti.
Oskaro Koršunovo supratimu, šioje pjesėje galima atrasti „visą gyvenimo egzistenciją, kuri kuriasi tarp dviejų polių – vyro ir moters – ir tarsi suskamba atsitiktiniame jų susitikime. Vyras atvažiuoja į komandiruotę, parke jį užkalbina moteris, ir čia atsiveria visos galimybės, kurios vis dėlto lieka neįgyvendintos. Todėl, viena vertus, pjesė yra labai proziška, kita vertus, tarp nepasakytų žodžių glūdi viskas, kas galėjo įvykti, ta tyli meilė. Norėjosi tą tylinčią meilę prakalbinti...“