Rašytojas Sigitas Parulskis interviu lrt.lt policijos nekaltina ir dėmesį siūlo atkreipti į visuomenę, cinišką ir negerbiančią gyvybės.
Sigitai, ar žmogus, kuris atrodo estetiškai, gali būti tikras, kad jo gyvenimas nesibaigs automobilio bagažinėje?
Galima sau kelti tokį klausimą: ar girtuoklis yra menkesnė būtybė už negirtuoklį ir kuris iš jų yra vertingesnis? Jeigu tu esi politikas ar verslininkas, tave saugo, tave gina įstatymas, o visi kiti žmonės yra antrarūšiai, nes neturi jokių galių, neturi jėgos? Tai elementarusis valstybinis cinizmas.
Neseniai per televiziją rodė laidą, kurioje buvo diskutuojama, kuo lietuviai panašūs į rusus. Tačiau pats svarbiausias aspektas liko nepaminėtas – mūsų elgesys asmenybės, individo atžvilgiu toks pat, koks ilgą laiką buvo ir iki šiol liko populiarus Rusijoje – azijietiškas, totalitarinis. Pavienis asmuo mums nieko nebereiškia.
Negerbiama gyvybė ir privatumas, negerbiama asmenybė, jos unikalumas, individualumas. Nereikia kaltinti tik policininkų, jie užaugo visuomenėje, kur etikos dėsniai beveik nebeveikia. Matome, kaip nuvertėjo visos vertybės, kurios nesusijusios su pinigais.
Ar galime vadintis krikščioniška, katalikiška šalimi, kur žmogaus gyvybė vertinama pagal tai, kaip jis atrodo, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso? Tai ne krikščionybė, o parodija.
Nenorėčiau vadinti Gintaro alkoholiku. Taip, jis mėgdavo išgerti, bet buvo girtuoklis, ne alkoholikas, o tai nemenkas skirtumas, kadangi jis turėjo labai stiprias savo gyvenimo, kūrybos kryptis. Tačiau girtuokliauti viešumoje – vadinasi laužyti taisykles, pažeidinėti tvarką, tai yra provokacija.
Sunku būtų pasakyti, kurioje šalyje policija elgiasi pagarbiai su tvarkos pažeidėjais. Jeigu žmogus pažeidžia tam tikras taisykles, turi prisiimti ir dalį atsakomybės, nes jis rizikuoja. Rizikuoja pralaimėti, būti nubaustas – tokios žaidimo taisyklės.
Jūsų kūryboje žmogus – nebijantis mirti, nebijantis rizikuoti ar savęs demonizuoti, bet žmogus, liekantis vienas...
Pirmiausia – kaip suprantu vienatvę. Jeigu tu neturi partnerio lytiniams santykiams – tai dar ne vienatvė. Kalbu apie didžiąją vienatvę, apie tą, kurios slegiamas žmogus ieško Dievo, ateivių iš kitų planetų, horoskopų, burtininkų ir panašiai.
Žmogus užspęstas būtiškos vienatvės, ieško išeities iš savo mirtingumo, iš savo laikinumo, iš kūniškumo – laukia pagalbos iš kosmoso, iš šarlatanų, iš bet ko, nes žino, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kai teks likti visiškai vienam su didžiuoju klausimu – o kas TEN, už mirties slenksčio? Nesutikčiau, kad mano kūryboje žmogus nebijo mirti. Ten baimės yra lygiai tiek, kiek būdinga ieškančiam, klausiančiam žmogui.
Jei kalbėtume apie socialinę vienatvę – nežinau, ar įmanoma surasti sielos dvynį. Dviem žmonėm dažnai labai sunku būti šitame pasaulyje kartu, ypač tokiais neaiškiais pagrindais kaip santuoka.
Todėl žmogų nuolatos kankina begalinis, didesnis ar mažesnis vienatvės jausmas. Vieni jį malšina politine veikla, nekaltybės puoselėjimu ir aukštinimu, seksu, alkoholiu, dalyvavimu bažnyčios chore, darydami revoliucijas, kiti – kurdami meną.
Jeigu laužai tabu, tai rizikuoji likti vienas tarp atrodančių estetiškai?
Menininkai visada šiek tiek visuomenės seismografai – jie pirmiausiai ar bent jautriausiai fiksuoja ydas, visuomenėje egzistuojančias ligas.
Iš čia atsiranda nepritapimas, abipusės antipatijos. Bet negalima reikalauti, kad menininko kūryba (arba, tarkime, elgsena) būtų labai estetiška, labai optimistinė, pakylėta, kai aplinkui visai priešingas vaizdas. Tai nebūtų natūralu, netgi amoralu, veidmainiška.
Jūsų ribos?
Kai skaitau, ką esu parašęs prieš metus ar prieš mėnesį, galiu matyti, kur ėjau, kur sustojau. Bet tai nieko nereiškia.
Dvasinė žmogaus veikla nėra sportas, rezultatai nefiksuojami, rekordų lentelės nėra, kiekvieną sykį reikia iš naujo pateisinti žmogaus vardą. Ir kaip Brodskis (rusų poetas, eseistas, Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis – M.N.) yra pasakęs, – laisvas žmogus, kai jį ištinka nesėkmė, nekaltina nieko, tiktai save.
O jeigu žmogui suteiki viltį, kad ribos nebus?
Viskas priklauso nuo asmenybės galios susikurti tam tikras vertybes. Neišsipildžiusios vilties padaryta žala žmogui proporcinga jo išmintingumui, jo brandai. Kuo brandesnis žmogus, tuo atsargiau jis elgiasi su viltimis.
Žmogus, kuris ant pečių užsikrauna naštą ne pagal jėgas, paskui dėl to labai kenčia. Nes visos viltys yra tuščias kambarys. Prasmingas vien tik ėjimas į tą kambarį.
Nusivyliau, bet ar galiu kovoti su savo netikėjimu, kai aplink mane vien atrodantys estetiškai, kurie nenusivilia?
Viduramžiais Bizantijoje egzistavo elgetų garbinimas. Koks nors šventikas susapnuoja sapną, kad elgeta turi tapti basilėjumi ir tą elgetą veda į sostą. Neestiškai atrodančiuose, luošuose, kvankštelėjusiuose žmonėse buvo matoma ypatinga Dievo valia, šventumo blyksnis.
Kalbėjimas, kad Dievą galima pasiekti geriant ar negeriant, valgant ar nevalgant mėsos – man atrodo nerimtas. Nes nesu matęs žmogaus, kuris buvo šalia Dievo. Visi, kurie skelbiasi priartėję prie Jo daugiau už kitus – apsišaukėliai. Net jeigu tai būtų aukščiausi religinių konfesijų atstovai.
Yra tokių, kurie meta iššūkį – įrodyk, kad esi, ir aš tikėsiu...
Negali mesti iššūkio tam, kuris yra kitokios formos ir turinio. Žmogaus esmė ne dieviška, jis negali užimti jo vietos, negali kalbėtis su juo tame pačiame lygmenyje. Gerai pasakė tokia išprotėjusi filosofė Simone Veil, kad Dievas su žmogumi yra panašūs į du įsimylėjėlius, kurie prasilenkė, nes vienas paskyrė pasimatymą laike, o kitas – amžinybėje.
Kaip tu gali su laiko pagaliuku įdurti tam, kurio rankose amžinybės kalavijas?.. Nors Johnas Fowles yra pasakęs ir griežčiau: net jeigu Dievas ir yra, žmonijai būtų saugiau elgtis taip, tarsi jo nebūtų. Manyčiau, vien dėl to, kad žmogus visada, bet kokia proga ieško, kam suversti atsakomybę. Bet kam, net ir pačiam Viešpačiui.
