„Sostinės dienų“ pradžioje priešais Lietuvos centrinį paštą pastatytas Banifaciaus-Ievos sukurtas Marijos maketas su išpjovomis vietoje veido praeivius ir linksmino, ir piktino.
Nors trumpam pabūti šventais panoro daugybė žmonių – vieni kišo galvas į skylę, kiti fotografavo. Tačiau antrąją festivalio dieną trijų metrų aukščio ir pusantro metrų pločio Marijos bareljefą sukūrusiam menininkui buvo liepta jį išvežti.
„Nužmogino“ Dievo motiną
Paklaustas, kaip vertina, kad „Sostinės dienų“ organizatoriai atsiribojo nuo jo ir kūrinio, Bonifacius-Ieva sakė, jog tai - visiškai gėda. „Jei šis skandalas pasklistų plačiau, Vilnius būtų pavadintas ne kultūros sostine, o kultūros provincija“, - konstatavo 34 metų kūrėjas.
Jo nuomone, nieko blogo, kad kažkas kūrinyje įžvelgė ironiją, nes „Marija buvo žmogus – ir juokėsi, ir liūdėjo“.
„Ji buvo normali, mąstanti būtybė, o Bažnyčia ją tarsi nužmogino. Iš Dievo motinos padarė nuolankumo, paklusnumo pavyzdį – tik vykdytoją, tačiau aš manau, kad ji, kaip ir kiekviena moteris, galvojo ir kėlė klausimus“, - DELFI sakė menininkas.
Banifacius-Ieva pabrėžė, jog pristatydamas kūrinį nė nemanė šokiruoti žmonių. „Norint sukelti ažiotažą būtų pakakę ant kartono užklijuoti elementarų Aušros Vartų mergelės atvaizdą – nusipirkti atviruką ir jį nuskenuoti. Kainuotų kapeikas ir būtų paprasta, bet aš norėjau padaryti meną su idėja“, - aiškino autorius.
Bažnyčioje-sąstingis
DELFI: Popiežius Jonas Paulius II taip pat yra sakęs, kad kiekvienas esame pašauktas į šventumą.
Banifacius-Ieva: Tikrai? Aš irgi taip manau. Mes visi galime būti ir šventaisiais, ir velniškais padarais. Žmogaus gyvenimas – ne uodo, kuris gimsta ir toks pat miršta. Galim save modifikuoti, keistis, tik svarbu nebijoti kelti klausimų.
Jei žmonės būtų pasitenkinę tuo, ką žino ar girdėjo, žemę tebelaikytų drambliai, aplink ją suktųsi visos planetos. Gyventume kaip dundukai. Tačiau visi kažkodėl važinėja BMW automobiliais, skalbia drabužius šiuolaikinėm skalbyklom, vartoja vaistus. Tai, kas pasiekta, žmonių, kurie nesustoja ir nebijo ieškoti naujo, nuopelnas.
DELFI: Turite omenyje tik technologinę pažangą?
Banifacius-Ieva: Ir kultūrinę, religinę. Tikėjimas negali būti patentuota vienos konfesijos nuosavybė. Jei Bažnyčios žmonės nepajėgs reformuotis, to suprasti, jų dienos suskaičiuotos. Vienintelis šansas Katalikų Bažnyčiai išlikti – keistis.
DELFI: Nematote pokyčių?
Banifacius-Ieva: Bažnyčioje - visiškas sąstingis. Keistis neskatina ne demokratinė, o hierarchinė sistema. Tarp kunigų pilna protingų žmonių, tačiau jeigu tik pypteli – nusodinami.
Protingų, įdomių žmonių, kurie gali kažką pasiūlyti, yra ir tarp musulmonų, budistų, kitų religijų išpažinėjų. Svarbu, kiek konkrečios konfesijos struktūra leidžia jiems išeiti į viešumą, o tiksliau – kiek konkrečiai sistemai tokie žmonės patogūs.
Ne krikščionys, o sektantai
DELFI: Oponuojate Bažnyčiai, tačiau savo kūrinio objektu pasirinkote Mergelę Mariją. Kodėl?
Banifacius-Ieva: Man ji patinka, graži. Gal ir todėl, kad mes visi galim būti truputį Marijos. Tai buvo ne dienų darbas – tik atlikimas gali trukti tris dienas ir naktis, o idėja bręsta ilgai.
DELFI: Įkvėpė Aušros Vartų Marija ar kitos Marijos ikonos?
Banifacius-Ieva: Aušros Vartų Marija man labiausiai patinka. Aš kasdien juos kertu ir kasdien matau žmones, kurie stovi kaip stabai ir nesitraukia, kai eina kiti. Jie užtikrint, nes tai jų teritorija.
Marija man graži, bet jei žinotų, kad eidami pro Aušros Vartus visi atsigręžia, galvotų, kad jie bepročiai, sakytų: „Jūs turit būti savimi, analizuoti. Kam jūs iš manęs darote stabą?“.
DELFI: Tikėjotės, kad jūsų kūrinys sukels tokias audringas reakcijas?
Banifacius-Ieva: Viena moteris ant manęs labai rėkė, bet ir aš ant jos rėkiau, tai jokio skirtumo nebuvo. Galvoju, mano gyvenimas trumpas, todėl kiekvienam žmogui, kuris kažko nesupranta, negaliu skirti laiko. Jam vis viena neišaiškinsi, nes iš esmės jis net nesidomi, ką aš galvoju.
Jaučiu, kad tie besipiktinantys buvo linkę man padaryti greitą smegenų operaciją, kad sutikčiau su „vyraujančia“ nuomone.
Tos moterys - nelaimingos, neįdomios. Jos užknisa savo anūkus, nes pasaulį mato tik pilkomis spalvomis.
Nežinau, kaip susiklosto žmonių gyvenimas, kad jie nenori įsiklausyti į kitokią nuomonę. Bažnyčia gi nėra Dievas. Tai institucija, kuri pristato savo supratimą apie Dievą, o laisvė, apie kurią kalba visos religijos, prasideda galvoje.
Jei žmonės tiki aklai, be jokių klausimų – religija nieko verta. Jie ne krikščionys, o sektantai.
Meno raida – sustojusi
DELFI: Tačiau kai kuriems su savo menu užgavote religinius jausmus.
Banifacius-Ieva: Aš pats irgi savaip religingas žmogus, daug tuo domėjausi. O nugyventi nieko neužgavus – neįmanoma. Kažkieno interesus pažeidi net eidamas per pievą – mindai žolę, sužeidi kokį vabalą.
Nesijaučiu teisuolis, tačiau suprantu, kad gyvenimas yra trumpas ir jei žmonės nepriima mano pozicijos, nesvarsto, kam su jais kalbėti? Kartais net neįmanoma, nes jie – kaip bokso pirštinės, tik daužo ir viskas.
DELFI: Dvasininkų nuomone, meninių idėjų raiškai galima pasirinkti mažiau diskusijų keliančius objektus, o ne Kristų, kryžių, Mariją.
Banifacius-Ieva: Jeigu arkikatedros ar kitų bažnyčių kunigai turi gerų idėjų, tegu patys kuria meną. Juk turi tiek laisvo laiko, taip gerai žino, kaip ir ką daryti. Tačiau jie tik kritikuoja ir nieko nepasiūlo. Lietuvos bažnyčiose meno raida absoliučiai sustojusi.
Man nesuprantama, kodėl dvasininkai nuo renginių taip saugo Katedros aikštę. Tačiau karinėms rikiuotėms kažkodėl nesipriešina. Kariniai batai ir šautuvai geriau reprezentuoja Katalikų Bažnyčią, o meninis vyksmas trukdo?
Jei pasiaiškintume, kokiais ginklais ginkluoti kariai pirmais Nepriklausomybės metais žygiavo šalia šventovės, paaiškėtų, jog vienas ar keli labdara gauti šautuvai kažką nužudė Vietname ar kur nors Afrikos kolonijoje. Apie tai niekas nenori galvoti, nes nepatogu.
Bažnyčia tokias aukštas pozicijas Lietuvoje išlaikė tik dėl to, kad sovietmečiu negalėjo normaliai vystytis, buvo tarsi „užkonservuota“.
Jei ne rusų okupacija, ji būtų modernesnė, linkusi labiau įsiklausyti į kitą, o dabar – tokia pat kaip prieškaryje. Akivaizdžiai atsilikusi. Laikosi tik dėl to, kad daugumos tikinčiųjų Dievo suvokimas taip pat remiasi 1940-ųjų mentalitetu.
Šiuolaikiniai kryžiaus žygiai
DELFI: Ar skandalingai pagarsėjusi Marija – vienintelis jūsų kūrinys religine tema?
Banifacius-Ieva: Grupinėje parodoje esu eksponavęs šviestuvą - sparnuotą raketą, kuri savo forma labai panaši į kryžių. Ji labai atitinka šią technologijų erą, kai katalikų pasaulis moderniomis raketomis bombarduoja kitatikių teritorijas. Tos kryžius primenančios raketos – tarsi šiuolaikinių kryžiaus žygių ženklas.
Šviestuvo idėja ir jis pats man labai patinka, nors ir nesulaukė daug dėmesio.
DELFI: Kur jį eksponavote?
Banifacius-Ieva: Nenorėčiau minėti tos galerijos pavadinimo. Jos darbuotojai dabar labai išsigandę, nors man sunku suprasti, kaip galima taip pasiduoti kitų žmonių įtakai.
Sulenksi nugarą vieną, antrą, trečią kartą ir pagaliau lūšį. Reikia savo principus ginti. Juolab, kad rodyti meną - tai ne katiną nužudyti. Be to, „Vilniaus dienose“ galerijos galėjo bet ką pristatyti. Menininkams taip pat nebuvo apribojimų, ką rodyti.
DELFI: Kaip sužinojote, kad esat nepageidaujamas?
Banifacius-Ieva: Moterys, prižiūrėjusios tą renginį, pradėjo kalbėti, kad neturiu kažkokio leidimo, kad esu neteisus. Aš joms aiškiai pasakiau: „Nuo manęs atsikabinkit, man jūs neįdomios. Reikia nuimti darbą – nuimsiu, bet neklausysiu jūsų nesąmonių“.
Labiausiai mane šokiravo bandymas plauti smegenis. Išsigandusi galeristė gražiai paprašė, kad nuimčiau savo darbą ir aš iš to nedariau jokios problemos. Čia ne mano galerija, ne mano palapinė. Tačiau man svarbu, kad nebūtų invazijos į mano galvą.
Išgalvotu vardu
DELFI: Papasakokite, iš kur kilęs, ką veikiate, ar teko studijuoti?
Banifacius-Ieva: Esu vilnietis, studijuoti neteko ir dėl to visiškai nesijaudinu. Studijos - geras dalykas, vysto gebėjimus, bet man viskas kitaip susiklostė.
Gyvenu iš interjerų, gaminu šviestuvus, o menas - mano hobis. Tiksliau, jis neatskiriama mano gyvenimo dalis, ką darau, viskas su juo siejasi. Kad ir ta pati Marija – vis iš kur nors išlenda kokio kvadrato ar kitu pavidalu.
DELFI: Vardą susigalvojote?
Banifacius-Ieva: Susigalvojau. Mano vardas tai buvo Stasys, o pavardė kita. Bet man taip gražiau skamba.
DELFI: Kada nors ir pase bus parašyta Bonifacius-Ieva?
Banifacius-Ieva: Taip. Nors iš principo tai tik formalumas. Jei gyvename sistemoje, kur reikia turėti pasą, formaliai mano vardas gali būti nors ir XXX555. Svarbu, kad kai reikia išvažiuoti, pasienyje niekas neknistų proto.
DELFI: Patinka keliauti?
Banifacius-Ieva: Taip. „Tranzavimas“ yra unikalus dalykas. Tai kaip religija. Gali lyginti žmones, juos pažinti, nes susistabdęs mašiną 2-3 valandoms tarsi persikeli į salą. Kitur taip nepabendrausi. Tai labai įdomu.
Autostopu apvažiavau visą Europą, su motociklu Rusiją: iki Kazachstano, paskui per visą centrinę Aziją Uzbekiją, Tadžikiją ir atgal iki Maskvos. Ta trijų mėnesių kelionė buvo labai keista ir iki šiol nesuprantu, kam aš ten važiavau.
Neseniai supratau, kad nėra skirtumo, kur esi. Visas gyvenimas – galvoj. Aišku, jei tave režimas spaudžia ir sodina į kalėjimą, geriau ten, kur nesodina, tačiau iš principo, visi gyvenimo sunkumai į naudą. Nes jie tik viskas gerai, gali pasidaryti medūza.
