Mirštančio vaiko kančias įamžino fotografijos

„Mamyte, bijau... Myliu...“ - tai buvo paskutiniai devynmečio berniuko žodžiai prieš leidžiantis į kelionę, iš kurios negrįžtama. Pusantrų metų su vėžiu kovojęs klaipėdietis Juliukas, kurį iš reportažų spaudoje ir per televiziją žinojo visa Lietuva, pasidavė ir prieš metus tyliai išėjo.

„Taip išeina angelai“, - sakė fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė su fotoobjektyvu visus tuos pusantrų metų lydėjusi vaiką skausmo ir kančių, vilties ir pragaro keliu. Iki pat galo.

Nuo dar visiškai žvalaus berniuko, švelniai apglėbusio mamą, iki bejėgio ligos nukryžiuotojo.

Fotografė buvo šalia ir paskutines dvi berniuko gyvenimo dienas, per kurias Juliukas pasakojo apie neatliktus darbus, kuriuos dar norėtų padaryti. Jis labai norėjo padėkoti Prezidentui Valdui Adamkui, kurio dėka dar spėjo pasisukti karuselėmis vaikų pasakų šalyje – Disneilende. Jis labai norėjo nuvykti pas Prezidentą į gimtadienį, iki kurio buvo likęs vos mėnuo. Dar Juliukas norėjo pastatyti mamai namą. Norėjo, kad ji būtų laiminga.

Pati prieš keletą metų krūties vėžiu susirgusi ir jį įveikusi fotomenininkė E.Mėlinauskienė šiais savo darbais pelnė tarptautinį pripažinimą, Juliuko kančios nuotraukos sudėtos fotografijų kataloguose.

Jas rugsėjo 28-osios vakarą kartu su kitomis vėžiu sergančių vaikų nuotraukomis galėjo pamatyti visi, kurie pažinojo ir atsimena Juliuką.

Jo mama Edita Jakutytė kartu su fotografe taip nutarė įprasminti pirmąsias Juliuko mirties metines.

Juliuko mama E.Jakutytė, iki šiol sunkiai išgyvenanti vienintelio vaiko netektį, sakė esanti per daug vieniša, kad galėtų sūnaus gedėti viena.

„Buvimas tarp žmonių visada mane stiprino. Dėl to su Juliuku mes abu stipriai laikėmės eidami šiuo pragarišku keliu. Šalia esantys žmonės mums dovanojo gėrį. Man toks mirties paminėjimas suteikia stiprybės. Be to, susirgęs Juliukas tapo žinomas. Pamaniau, tegul ir toliau žmonės apie jį žino. Tegul tas atminimas gyvena ne tik mano širdyje“, - savo motyvus surengti viešą sūnaus mirties paminėjimą, dėstė Edita.

E.Mėlinauskienė, fotografavusi ne tik vėžiu sergančius vaikus, bet ir krūties vėžiu besikamuojančias moteris, pažadėjo, jog žinia apie Juliuką, apie didelę mažo vaiko kančią, per fotografijas pasklis po visą pasaulį.

Artimieji, giminės, Juliuko klasės draugai ir jų tėveliai, pažįstami ir nepažįstami, kurie bent morališkai rėmė mamą ir jos sergantį berniuką sunkiame išlikimo kelyje, negalėjo likti abejingi tam, ką matė fotografijose.

Kada nors parodoje – Klaipėdoje ar Vilniuje, Londone ar Paryžiuje, jas išvysti galėsime visi.