Kritiko darbas malonus tada, kai kritikuoji kitus. Ir nemalonus tada, kai bent retsykiais reikia kritiškai pažiūrėti į save. Bet tai naudinga. Lygiai taip pat kaip ir tiems, kuriuos aš kritikuoju. Viliuosi, kad kritikuojamiesiems naudinga pasiskaityti savo veikalų kritiką. Nors gal tai tėra iliuzija. Dabar daugelis tvirtina nieko neskaitantys, jiems neįdomu.
Kaip pats reaguojate, jeigu jus kritikuoja?
Dabar jau įpratau. Šiais interneto laikais tenka užsiauginti storą odą ir susitaikyti su tuo, kad būsi keikiamas. Nors, tiesą sakant, kol kas komentarams internete nesurandu laiko. Internetą naudoju tik reikalingai informacijai atsisiųsti ir išsiųsti. Bet galbūt kada nors ateityje reikės prisėsti ir viską išanalizuoti. Nors... tai kraupi idėja (juokiasi).
Pasisėdėjimas prie stalo - irgi menas
Papasakokite apie savo darbą. Kokia yra kritikos paskirtis?
Dabartiniais postmodernizmo laikais kritikos paskirtis labai pasikeitė. Anksčiau menų pasaulyje vyravo literatūra, ir kritikas buvo tolygus pačiam rašytojui. Pavyzdžiui, garsūs rašytojai prancūzas K.Belas, rusas V.Belinskis, lietuvis Balys Sruoga buvo kartu ir žinomi kritikai. Jų, kaip kritikų, kūryba buvo labai vertinama.
Šiandien kritikų padėtis yra kebli keliais požiūriais. Visų pirma, demokratinėje visuomenėje viskas turi teisę egzistuoti, kad ir kokie kūriniai tai bebūtų. Lyg ir nebėra ką kritikuoti. Ką ten kritika - dėl paties meno sąvokos nebesutariama. Kas yra menas? Nutapytas paveikslas? O gal pats tapymo procesas? Net paprasčiausias pasisėdėjimas prie stalo gali būti meniškas ir jį galima priskirti kuriai nors meno rūšiai. Dabar kritikai labiau užsiima menų analize, tad vadinti juos teisingiau būtų ne kritikais, o analitikais.
Šiuolaikinė kritika pasižymi tuo, kad kritikuojama yra netiesiogiai, parenkant autoriaus citatas ir jas tinkamai sudėliojant. O kritika paslepiama potekstėje, tarp eilučių. Man pačiam šis metodas labai prie širdies. Juk postmodernistinis menas ir yra citatų menas. Tik jame nėra kabučių. Jau atsiranda romanai, parašyti SMS žinutėmis. Atsiras ir tų romanų kritika, galbūt irgi SMS žinutėmis. Kol kas dar neteko matyti, kad būtų kritikuojama piešinių arba videoforma. Mane tai labai žavėtų. Keičiasi kūrybos formos, turi keistis ir jos kritika.
Kritikų padėtis nepavydėtina ir ekonominiu aspektu. Daugybė laikraščių kviečia - tik rašyk. Bet kai užsimeni apie honorarą... Įkainiai juokingi - už kritiko recenziją mokama 20-30 litų. Ne daugiau. Todėl plinta naujas reiškinys - patys kūrinių autoriai užsisako recenziją pas kritiką ir sumoka jam padorų honorarą. Bet turbūt patys suprantate - tokiu atveju kritikui tenka daugiau ne kritikuoti, o girti autorių. Na, bet tokie maži įkainiai turi ir savo pliusų - esi priverstas daugiau rašyti. Niekad gyvenime nesu tiek daug rašęs kaip dabar.
Ar esate linkęs į kritiką nuo vaikystės?
Nuo vaikystės esu linkęs į kiną. Tai buvo pirmoji mano darbo sritis. Dar būdamas devintoje klasėje pradėjau rašyti recenzijas apie kino filmus į Šiaulių laikraštį. Aišku, ne už dyką. Mūsų šeima tada vertėsi sunkiai, ir tomis recenzijomis aš užsidirbdavau kažkiek bandelėms.
Anksčiau viską spėdavau perskaityti ir recenzuoti. Nedaug tų knygų buvo. O dabar... Per daug išleidžiama tokio, kaip čia pasakius, mailiaus, kuris manęs nedomina. Neskaitau, pavyzdžiui, sentimentalių romanų moterims, kurių yra ypač daug, literatūros apie sapnus, burtus.
Reikia atsirinkti, ką būtų įmanoma spėti perskaityti. Gaila, kad mūsų knygynai dar nepritaikyti tokiai literatūrinių kūrinių gausai. Knygynuose turėtų būti vietos, kur galėtum atsisėdęs ramiai paskaityti ir nuspręsti, pirkti knygą ar ne. Užsienyje daug kur taip yra.
Panevėžį erotika išgąsdino
Įkūrėte pirmąjį Lietuvoje erotikos muziejų. Kokia jo paskirtis?
Taip, pirmoji ekspozicija muziejuje veikia jau metus, reikės galvoti apie antrąją. Erotikos muziejaus paskirtys yra dvi - šviečiamoji ir kultūrinė. Norime šviesti, pratinti Lietuvos žmones prie erotikos. Erotika yra viena iš svarbiausių gyvenimo sričių - be jos nėra jokios kūrybos. Reikia, kad žmogus nebijotų pats savęs, kad žinotų, apie ką jis pats svajoja, ko trokšta. Kad žmogus būtų laisvas ir galėtų rinktis.
Kita funkcija - muziejuje turime parodyti sau, Lietuvai ir atvykstantiems užsienio svečiams, kad ir mes turime savą erotiką. Lietuvišką erotiką, turinčią gilias tradicijas. Erotinės simbolikos pilna lietuvių tautosaka - jos yra dainose, pasakose, patarlėse, skulptūrose ir kituose kūriniuose. Ji visada egzistavo, tik anksčiau gal daugiau rankraščiuose. Buvo baiminamasi išleisti erotinius kūrinius, kad nesugriautų mūsų tautosakos „švento veido“. Kad ir kaip benorėtume atrodyti baisiai šventi toje Marijos žemėje, esame tokie pat kaip ir visų kitų tautų žmonės, ir turime labai senas erotinės raiškos šaknis kūryboje.
Bet mes, lietuviai, gana konservatyvi tauta. Ar nesulaukiate kandžių replikų dėl tos viešinamos erotikos?
- Dažniausiai tie, kurie laido replikas, patys yra labai smalsūs. Replikuoja davatkos, kurios piktinasi tik dėl to, kad atsirado kažkas naujo ir joms neįprasto. Kritikuoja, laiškus rašo, apie Dievą mala, gatve praeiti neduoda, atseit nepadoru. O pačios vakarais namie ką veikia? Ogi žiūri tokias laidas kaip „Langai“ ir dar reikalauja, kad tik nenutrauktų ir toliau rodytų.
Girdėjome, kad erotikos muziejų buvo ketinta įkurti Panevėžyje.
Taip, yra buvęs toks siūlymas, bet miesto Savivaldybė išsigando. Kol kas dar vengiama remti tokius dalykus. Ims kas nors Seime ir pasakys - štai kur valdžia pinigus švaisto. Mūsų muziejų remia pasiturintys privatūs žmonės.
Pornografija - kultūros dalis
Ar tiesa, kad jūs pasisakote už pornografijos įteisinimą Lietuvoje?
Taip, aš už pornografiją. Bet tik suaugusiesiems. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių ji įteisinta, ir nieko blogo ten neatsitiko. Paprasčiausiai nereikia riboti žmogaus laisvės - kaip jis nori, taip tegu ir elgiasi.
Pornografija, mano nuomone, yra kultūros dalis. Amerikoje kai kuriuose universitetuose studentams netgi skaitomas pornografijos kursas. Yra parašyta pornografijos istorija, sukaupta filmoteka. Tačiau šiuo metu Lietuvos visuomenė dar nesubrendusi pornografijos legalizavimui. Nėra atitinkamų įstatymų, žmonės nepakankamai išprusę, bet tai - tik laiko klausimas.
Kaip jūsų šeima, artimieji reaguoja į jūsų tokias pažiūras, veiklą?
- Jeigu visuomenė laikui bėgant pradeda mano veiklą vertinti palankiai, tai ir šeima nusiramina. O kai pradedi... Manau, kad yra dalykų, kuriuos pradedant kartais reikia kai ką nuslėpti nuo artimų žmonių. Reikia eksperimentuoti, o kaip į tai reaguos namie... Visada yra rizika, kad reaguos blogai.
Mėgstate šokiruoti aplinkinius?
Taip, mėgstu. Esu dalyvavęs erotinėje fotosesijoje, lietuviškame filme esu suvaidinęs pornofilmo kūrėją.
Ką gyvenime labiausiai vertinate?
Labiausiai vertinu sugebėjimą gauti informaciją, ypač tokią, kurios neturi ar nesugeba surasti kiti. Dėl informacijos visą laiką reikia kovoti. Anksčiau informacijos trūkdavo, reikėdavo mokytis kalbų, kad galėtum ją gauti iš užsienietiškų leidinių. O dabar informacijos ir gimtąja kalba yra per daug. Kai jos per daug, sunku ją surikiuoti, susisteminti, atrinkti: kas tikra, kas ne. Aš matau, kaip vargsta jaunimas, rinkdamas mažareikšmę informaciją, dažnai priimdamas ją už gryną pinigą. Pasitikime internetu, bet jame gali būti prirašyta bet ko. Informacija dažnai būna nepatikima. Šiais laikais tik vienu informacijos šaltiniu remtis negalima.
Gyvename informacijos amžiuje, informacija yra pati brangiausia prekė. Iš informacijos galima pragyventi. O tie, kas iš jos daro verslą, visai neblogai prasigyvena. Ir taip bus dar šimtą ar daugiau metų.
