Dar metai kiti ir pagal Savivaldybės planus Skaistakalnio parkas turėtų tapti mažuoju Paryžiumi. Kitą savaitę čia turėtų pradėti želdinių inventorizavimo ir kadastrinio matavimo darbus atlikti konkursą tam laimėjęs Kauno miškotvarkos institutas. Iki spalio 30-osios miesto Taryba planuoja patvirtinti parko specialųjį planą, o kitais metais tikimasi pradėti ir jo tvarkymo darbus.
Dar praėjusių metų pabaigoje Savivaldybės skelbtą Skaistakalnio parko architektūrinių idėjų projektų konkurso nugalėtoju buvo paskelbtas vilnietis architektas Vytautas Avietynas. Jis pasiūlė seniausią Panevėžio parką paversti mažuoju Paryžiumi – meilės miestu. Įgyvendinant jo idėjas parke turėtų iškilti „Eifelio bokštas“ ir varpinė – apžvalgos taškas, prancūziškos dvasios vyninė, Meilės alėja su jausmingoms žinutėms rašyti skirtu meilės medžiu.
Europiečiams juokingi
Tokia saldi ir nė iš tolo miestui pradžią davusio parko praeitimi nedvelkianti idėja kai kuriems Panevėžio inteligentams pasirodė visiškai absurdiška.
„Koks dvasios skurdumas turėtų būti tokią idėją „palaiminusių“ valdininkų. Į Panevėžį atvažiavę užsieniečiai pirmiausia ieško ko nors tikrai lietuviško ir archajiško. Ar ne juokingai mes pasirodysime europiečiams, juos atvedę į kažkokią Paryžiaus parodiją – vietą, kur ant išlikusių alkaviečių dievams aukas aukojo lietuvių žyniai. Pagoniški dievai ramiai nemiegos, matydami, kas Skaistakalnyje daroma“, – negalėjo nesistebėti tokia Savivaldybės pozicija Panevėžio kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto dėstytojas Laimutis Vasilevičius.
Dėstytojas įsitikinęs, kad didžiulė klaida jau padaryta paskelbus, jog šiais metais 504-ąjį gimtadienį švęsiantis miestas pradėtas kurti nuo jame pastatytos bažnyčios. „O juk ją statyti Aleksandras leido, kai jau Skaistakalnio parke stovėjo dvaras, tikėtina, kad šalia jo ir smuklė buvo, ir kiti pastatai. Bet kuris biurokratas pripažins suklydęs?“ – svarstė L.Vasilevičius.
Paryžiaus neįžvelgia
Skaistakalnio parko, kaip mažojo Paryžiaus, idėja pasipiktinusi ir vyresnioji panevėžiečių karta. Šį mėnesį septynių visuomeninių organizacijų vadovai kreipėsi į miesto merą Vitą Matuzą, administracijos direktorių Stasį Karčinską ir kraštovaizdžio architektę Aureliją Čergelienę prašydami pakoreguoti parko atgaivinimo projektą, kad gražiausia miesto vieta liktų autentiška, be užsienio skolinių.
„Užsienio valstybių skoliniai visai netinka mūsų senajam istoriniam parkui. Būtų daug įdomiau ir originaliau parko veiklą sieti su mūsų istoriniu, kultūriniu paveldu“, – teigiama rašte.
Jį pasirašiusios Panevėžio bendruomenės „Senamiestietis“ pirmininkė Marija Paraščiakienė ir Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė neslepia, kad pasipriešinimas prancūziškai parko idėjai tik prasideda: jei valdžia neatkreips dėmesio į raginimus, ketinama pradėti rinkti panevėžiečių parašus, kad būtų išsaugotas Skaistakalnio parko autentiškumas. Moterys įsitikinusios, kad jas palaikys bent jau vyresnioji panevėžiečių karta.
„Kam skolintis svetima, jei turime savo? Parkas apipintas legendomis, upės vingyje išlikęs akmuo su runų rašto ženklu, reiškiančiu „auką“, išlikusi senoji alkavietė – kalnelis, ant kurio žyniai aukodavo aukas pagoniškiems dievams, istorija mena, kad Skaistakalnyje buvo Kęstučio dvaras. Čia – ne tik pagoniška miesto praeitis. Galų gale Skaistakalnyje rengtos ir pirmosios Panevėžyje dainų šventės. Kam visa tai užbraukti? Koks čia gali būti Paryžius?“ – stebėjosi L.Knizikevičienė. Kad tokioje vietoje kada nors bus ieškoma Paryžiaus dvasios, moteris tikina nė susapnuoti niekada nebūtų galėjusi.
Gelžgaliai – idiotiška
Senojo parko gynėjai jau kuria kovos planą ir tikisi sulaukti seimūnų, Panevėžio vyskupijos vadovų, šalies istorikų paramos.
Nors kovotojai neslėpė nesitikintys jaunimo pritarimo, tačiau užkalbinti Skaistakalnyje poilsiavę jaunuoliai taip pat Panevėžyje mažojo Paryžiaus nenorėjo matyti. „Dabartinis parkas labai natūralus, senas, romantiškas ir pristatyti jame gelžgalių, vadinamų atrakcionais, būtų idiotiška. Jau turime vieną „sukultūrintą“ Kultūros ir poilsio parką, šito gal jau nebereikėtų liesti. Kam jį nudailinti, nusaldinti? Gaila, jei nebeliks dabartinės Skaistakalnio auros“, – kalbėjo V.Žemkalnio gimnazijoje besimokantys Simonas ir Tadas. Vaikinų nuomone, kad parkas taptų jaukesnis, užtektų menkų investicijų – tik išrinkti šiukšles ir sutvarkyti tualetus.
Dievų nepažadins
Savivaldybės atstovams panevėžiečių noras apsaugoti parką nuo prancūziškos invazijos kol kas neatrodo vertas dėmesio. Pasak parko sutvarkymo reikalams spręsti sudarytos darbo grupės pirmininko, vicemero Kastyčio Vainausko, architekto V.Avietyno mažojo Paryžiaus projektas nugalėtoju pripažintas kaip labiausiai atitikęs dar 2005-aisiais panevėžiečių pasiūlytą Skaistakalnio, kaip meilės parko, idėją.
„Kažkodėl prieš porą metų, kai buvo renkama geriausia parko idėja, miesto žmonės balsavo už meilės parką, o ne už vaidilutes jame“, – priminė K.Vainauskas. Vicemeras pripažino, kad prancūziška dvasia dvelkiantis projektas labai modernus, tačiau vicemerui svarbiausia ne parko istorinis paveldas, o kad jame būtų jauku.
Užtarimų pagoniškų dievų gynėjai nesulaukė ir iš Savivaldybės vyriausiojo kultūros specialisto Arnoldo Simėno. Jam parko sutvarkymo projektas atrodo itin patrauklus ir jame nematąs nieko blogo.
„Nemanau, kad pagoniškus dievus prižadinsim – jei parkas bus tvarkingas, jie ramiai miegos. O bet kokiai naujai idėjai prieštaraujančiųjų visada bus“, – įsitikinęs A.Simėnas.
A.Čergelienė netgi įžvelgė Skaistakalnio ir Prancūzijos sostinės panašumų.
„Paryžius irgi labai senas. Be to, Skaistakalnio parką gal net ne visą darysime mažuoju Paryžiumi, dar įrengtume pasakų herojų zoną. Galų gale meilės jausmas žmogų lydi nuo vaikystės iki senatvės, todėl parkas bus visiems artimas. O ir pagoniškus akcentus išsaugosime“, – aiškino A.Čergelienė.
Istorijos nežinojo
Mažojo Paryžiaus projektą pasiūlęs architektas V.Avietynas taip pat įžvelgė Panevėžio ir Paryžiaus sąsajų. Pasak jo, įgyvendinta meilės parko idėja yra aiški užuomina, kad Skaistakalnis turi tapti Aukštaitijos, Šiaurės, Baltijos Paryžiumi.
„Juk pats Paryžius meilės miestu vadinamas būtent dėl savo parkų ir sodų, kurie skaisčiai nušviesti romantišką atmosferą kuriančių žibintų. Dėl to jis turi ir antrą vardą – La Ville des Lumieres – šviesos miestas, tai yra skaistamiestis“, – laimėjęs konkursą kalbėjo V.Avietynas.
Architektas neslepia nė nenutuokęs, kokias praeities paslaptis slepia Skaistakalnio parkas: jis projektą kūrė tik remdamasis Savivaldybės konkurse nurodyta sąlyga, kad sutvarkytame parke turi vyrauti meilės tema.
Pradėtas Panevėžys
Skaistakalnio parko praeitį tyrinėję istorikai nė neabejoja, kad Skaistakalnis ypač susijęs su Panevėžiu. Jame XVI a. įkurtas dvaras, vadintas Jasnagurka, prie kurio ir kūrėsi Panevėžys. Dvaras buvo išparceliuotas po 1922 m. žemės reformos, nes Panevėžys toliau buvo numatomas plėsti abipus Nevėžio upės. 1924 m. Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaro žeme naudojosi savivaldybės ligoninė, agronomijos punktas, veterinarijos punktas, parodos aikštė, miesto valdyba. 1929 m. spalio 30-ąją miesto valdyba, ruošdamasi paminėti didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktį, parkui suteikė Vytauto vardą. 1935 m. dalis dvaro teritorijos su trobesiais perduota krašto apsaugos ministerijai. 1947 m. jame įsikūrė tarybinės armijos dalinys, buvo pastatytos kareivinės, garažai, sandėliai.
