Siesikų dvaro valdytojas Audrys Matulaitis ambicingai viliasi, kad 2009 m., kai Lietuva minės savo valstybingumo tūkstantmetį, už 100 kilometrų nuo sostinės įsikūręs dvaras taps dar vienu kultūrinio turizmo traukos centru.
Atgaivina Renesanso dvasią
Ukmergės rajone, netoli Siesikų miestelio, ant Siesikų ežero kranto, stūksantys didingi dviejų aukštų rūmai atsivers visuomenei – taps konferencijų, susitikimų ir poilsio erdve. XVI a. pradžioje pastatytoje pilyje šiuo metu pats restauravimo darbų įkarštis. Netrukus pirmajame rūmų aukšte bus pakeisti langai, sparčiai tvarkomos visos jo patalpos.
„Iki metų pabaigos tikiuosi pirmąjį aukštą baigti restauruoti. Liks antrasis gerokai sudėtingesnis aukštas. Pasitelkus tyrimų duomenis, bus atkuriamas kuo autentiškesnis vidus ir aplinka“, – tvirtino dvarininku prieš aštuonerius metus tapęs ekonomisto išsilavinimą turintis verslininkas. Siesikų dvaras yra kultūros vertybė, įtraukta į neprivatizuojamų objektų sąrašą, todėl A. Matulaitis negalėjo jos nusipirkti, o ryžosi beprotiškam žingsniui – išsinuomojo 99 metams. „Kiek aš investavau pinigų į restauravimą? Kažkodėl tai visiems labai rūpi. Esmė – ne pinigai. Tiek, kiek įdėjau, nesugrįš. Kad sugrįžtų, per metus reikia uždirbti apie milijoną litų pelno, vadinasi, kokie penki milijonai litų apyvartos“, – neatviravo, bet su iškalbinga ekonomisto patirtimi dėstė A. Matulaitis.
Naujasis dvarininkas prisipažino, kad tik įsigijęs dvarą degė entuziazmu ir ketino nuversti kalnus. Tačiau netruko sumažinti apsukas. Restauravimo darbai pasirodė daug sudėtingesni, nei galėjo pasirodyti iš karto. Tačiau čia kaltas, galima sakyti, pats, nes reikalavimų kartelę išsikėlė labai aukštai.
„Dažnai nelengva nuspręsti, kaip ir ką restauruoti. Visokie vaizdiniai ir sprendimai sukasi galvoje mėnesių mėnesius, nes nesinori padaryti klaidų. Didžiausias galvos skausmas buvo rūmų laiptų iš pirmojo į antrąjį aukštą atkūrimas. Tam prireikė net metų. Tik kai sumeistravome laiptų maketą, paaiškėjo, kaip juos turime sukonstruoti ir įrengti“, – pasakojo A. Matulaitis.
Naujajam Siesikų dvaro šeimininkui svarbiausia buvo apsispręsti, kurį istorinį laikotarpį išryškinti, restauruojant rūmus. Mat pilis per šimtmečius apaugo ir atitinkamų laikotarpių stilių sluoksniais. Dar prieš 15 metų paveldosaugos ekspertai siūlė tris variantus. Vienas jų – palikti rūmus tokius, kokie jie buvo išlikę iki 1940 m., kai įgijo daug klasicizmo bruožų. Kitas – išryškinti labiausiai išsiskiriančius elementus, o trečiasis – kiek įmanoma sugrąžinti Renesanso stilių, tūrius ir planą. Tai buvo sudėtingiausias sprendimas, tačiau A. Matulaitis pasirinko būtent jį.
Pirmiausia tvarkė aplinką
Tačiau Siesikų dvaro atgimimas prasidėjo ne nuo pilies. Pirmiausia jo valdytojas griebėsi ūkinės dalies – buvusios stipriųjų gėrimų varyklos ir aplinkos tvarkymo. Tai, ką A. Matulaitis prieš kelerius metus pamatė, įžengęs į dvaro valdas, švelniai tariant, entuziazmo neįkvėpė.
Iš buvusios varyklos buvo išlikę tik styrantys griaučiai, visa teritorija apaugusi žmogaus didumo piktžolėmis, apėjusi krūmais. Verslininkas sako, kad jo šuo į šiuos brūzgynus atsimušdavo kaip į sieną ir atšokdavo nuo jų lyg kamuolys.
Pirmoji dvaro valdytojo pagalbininkė buvo ir yra architektė Gražina Kirdeikienė, kuri dvarą tyrinėja jau apie 30 metų. Didžiulės jos tyrimų patirties ir verslininko atkaklumo rezultatas – sėkminga veikla. Šiuo metu varykla iškilusi visu gražumu, atkurti autentiški jos elementai. Šiam pastatui –apie 250 metų, jis visiškai atstatytas prieš dvejus metus.
„Apie 1745 m. stipriųjų gėrimų varyklą pastatė tuomečiai dvaro savininkai Daugėlos. Tokios pirmosios kapitalizmo apraiškos. Dvaras turėjo išsilaikyti. Varykla dvarui padoriai uždirbdavo pinigų“, – pasakojo A. Matulaitis, atvėręs savotiškos kamaros-kamino, kur buvo gaminami stiprieji gėrimai, duris.
Paklaustas, ar neketina atgaivinti ir tikrosios šio pastato paskirties, verslininkas šypsosi. Viena, įstatymai to dar neleidžia, kita – buvusi varykla bus pritaikyta svečių namams. Jie jau įrengti, tetrūksta baldų, kai kurios įrangos.
Varyklos pastatą ir erdvią pavėsinę supa kruopščiai išpuoselėta veja, idealiai sutvarkyta ežero pakrantė. Prie jos netrūksta žvejų, poilsiautojų. Sunku patikėti, kad vejos vietoje prieš kelerius metus tebuvo piktžolėmis vešėjusi dykra. Šioje teritorijoje įrengta drenažo sistema, nes kitaip sudrėkusi žemė virstų klampyne.
Dvaro valdytojas tvirtina puikiai sutariantis su vietos gyventojais, todėl nepatiria bėdų dėl poilsiautojų elgesio. Tuo sunku abejoti, nes nemaža dvaro teritorija neaptverta, į ją galima laisvai patekti.
„Jokių šiukšlių dėžių dvaro teritorijoje. Patirtis rodo, kad ten, kur šiukšlių vieta, bemat išauga ir jų krūva. Sutvarkyta aplinka įpareigoja žmones. Jie susikrauna savo šiukšles į maišelius ir kultūringai sumeta į konteinerius“, – pavyzdingo tvarkymosi subtilybes atskleidė dvaro savininkas.
Lietuvos didikų tvirtovė
Siesikų dvaras alsuote alsuoja gilia ir paslaptinga istorija. Dvaro valda – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegija vienam iš kunigaikščio Daumanto giminės atstovų. Šis kunigaikštis į istoriją įėjo ne tik kaip įtakingas Lietuvos karaliaus Mindaugo aplinkos žmogus, bet ir kaip jo žudikas. Po Mindaugo žudynių Daumantas 1266 m. spruko į Pskovą, priėmė stačiatikybę, pasikrikštijo Timofejumi ir šį kraštą sėkmingai valdė daugiau nei 30 metų. Lietuvis pskoviečius puikiai gynė nuo Livonijos ordino antpuolių ir po mirties buvo paskelbtas šventuoju.
Daumanto giminės atstovai, likę LDK, buvo atsidūrę politinio gyvenimo nuošalėje. Vytautas Didysis, stiprindamas savo įtaką, vienam iš Daumantų skyrė žemių. Siesikų dvaras visa didybe iškilo XVI a. pradžioje, valdant Gabrieliui Daumantui Siesickiui. Jis pastatė renesansinę dviejų aukštų pilį su bokštais. Iš trijų pusių ją juosė gynybiniai grioviai ir ežeras. Pilis, supama vandens, buvo lyg saloje. Toks pilies vaizdas išklikęs ir iki šių dienų.
Daumantai Siesickiai dvare gyveno iki švedų kariuomenės užpuolimo 1704 m. Tuomet pilis buvo nusiaubta ir padegta. Nuo XVIII a. Siesikų dvaras susijęs ir su kitais žinomais Lietuvos didikais – Radvilomis. Dvaras 1736 m. kaip Marcijanos Siesickaitės kraitis atiteko LDK kariuomenės karo vadui Mykolui Radvilai. 1745 m. jau negyvenamą dvarą įsigijo Konstantinas Daugėla. Daugėlų palikuonys dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Apie šimtą metų dvaro savininkai rūmus vis perstatinėjo ir rekonstravo, todėl jie įgijo klasicizmo bruožų. Vienas įdomiausių, turtingiausių dvaro istorijos puslapių, kai jį valdė Dominykas Daugėla. Dvarininkas žavėjosi pagonybe ir viename iš rūmų kambarių buvo įsirengęs pagonišką šventyklą. Sienų nišose stovėjo senųjų lietuvių dievų skulptūros, buvęs įrengtas aukuras. D. Daugėla greičiausiai sekė tuomet plintančia mada garbinti pagonių laikus.
D. Daugėla garsėjo ir aistra kolekcionuoti meno kūrinius. Rūmuose buvo sukaupta gausi meno rinkinių, rankraščių, numizmatikos, porceliano, sidabro dirbinių, ginklų kolekcija, gausi 5 tūkst. knygų biblioteka. Dvarininkas mėgdavo šiais turtais pasididžiuoti ir juos parodyti svečiams. 1904 m. D. Daugėla netoli rūmų pastatė grakštų klasicistinį pastatą, kuriame įkūrė mokyklą savo ir giminių vaikams. Ir šiandien šis pastatas vadinamas mokykla arba akademija.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vertinga meno kolekcija buvo išgrobstyta. Sovietmečiu rūmai atiteko tarybinam ūkiui, čia veikė mokykla, gyveno mokytojai ir ūkio darbininkai. Mokykla veikė iki 1952 m. Po to pilyje buvo ūkio kontora, sandėliai. Prieš aštuonerius metus dvarą ėmėsi valdyti ir atkurti verslininkas A. Matulaitis.
Šnabždesiai prie senojo židinio
„Nebijau teigti, kad Valdovų rūmai autentiškomis grindimis pasigirti negali. Dalis keramikos plytelių, kuriomis buvo grįstos mūsų rūmų grindys, nukeliavo į Lietuvos nacionalinį muziejų, o pilyje liko vienas kambarys su tokiomis grindimis. Ir šiandien stebina kruopščiai, subtiliai pagamintos keramikos plytelės. Jos kelių formų, kai kurios su įspaustomis žvaigždutėmis“, – kilnodamas nemažus keramikos luitus vėsiame lyg šaldytuvas pirmajame rūmų aukšte pasakojo A. Matulaitis.
Penkių šimtų metų istoriją liudija ne tik senosios grindys, bet ir buvusios virtuvės skliautai, ant kurių dar gerai laikosi to meto tinkas. Pagal virtuvėje išlikusį vienintelį autentišką Renesanso laikotarpio langą atkurti visi pirmojo aukšto langai. Senieji, išplatinti pagal klasicizmo manierą, buvo gerokai sumažinti ir jiems grąžinta senoji forma. Nauji langų rėmai buvo pagaminti čia pat, pirmajame rūmų aukšte įrengtose kilnojamose dirbtuvėse. Ir, žinoma, jokių stiklo paketų ar plastiko. Viskas atkurta pagal griežtus paveldosaugos reikalavimus.
„Pirmasis aukštas užima 500 kv. metrų, tačiau realiai panaudosime tik pusę. Čia buvo rūmų ūkinės patalpos – virtuvė, tarnų kambariai, sandėliai. Keisti nieko negalima, todėl bus įrengtos trys salės rūmų lankytojams, o kitos patalpos bus panašiai naudojamos kaip ir anais laikais. Atkūrus buvusias erdves, skliautuotose nišose lyg mažuose kambarėliuose atsivėrė ir senieji pilį šildę židiniai. Juos vadinu šnabždesių kambariais, čia bus galima jaukiai pasišildyti ir maloniai pabendrauti“, – būsima rūmų vizija, kuri jau įgyja realų vaizdą, dalijosi dvaro savininkas.
Pirmajame aukšte daug ūkinių patalpų. Beje, ir jos pamatai visiškai negilūs, siekia tik pusmetrį, todėl restauruojant rūmus jie gerokai sutvirtinti.
Pokylių salė skleidė erotiką
Nors pilna statybų pastolių, antrasis aukštas jau dabar pribloškia neįprasta rūmų dvasia. Užlipęs laiptais atsiduri erdviame prieškambaryje, kuriame buvo įrengtas balkonas. Rūmų šeimininkas mano, kad tai buvo muzikantų orkestro, linksminusio dvaro svečius, vieta. A. Matulaitis prisipažįsta, kad balkono atkūrimas dabar jam kelia nemažą galvos skausmą.
Šiame prieškambaryje, po buvusiu balkonu, yra ir ypatinga vietelė. Paveldosaugos specialistai mano, kad tai vienas pirmųjų Lietuvoje Renesanso epochoje gana moderniai įrengtų tualetų. Šioje patalpoje yra vietos apsisukti ir puošniais pūstais drabužiais pasipuošusiai damai. Tualete įrengta ventiliacijos anga, yra niša vandens indui ar tualeto reikmenims. Po balkonu, kitame kampe, taip pat yra niša, panaši į tualetą, tačiau žymiai mažesnė. Greičiausiai čia užsukdavo tik vyrai arba papuotavę svečiai nusiplaudavo rankas, kad galėtų griežiant muzikantams linksmai skrieti šokio sūkuryje.
Antrasis pilies aukštas taip pat užima 500 kv. metrų, tačiau jis žymiai prašmatnesnis, nes čia gyveno rūmų šeimininkai. Daug vietos – net 150 kv. metrų – užima pokylių salė, pro kurios langus atsiveria įstabūs ežero vaizdai. Atidengus senąjį sienos sluoksnį ir kai kuriuos užmūrytus langus, laukė stulbinamas netikėtumas. Sienas ir langų nišas puošė grakštūs, lengvi lyg nėrinių ažūras piešiniai. Iš išlikusių fragmentų ant sienų gali įžvelgti nuogas vyrų ir moterų figūras ir netgi numanyti erotinį siužetą. Žavesį skleidžia ir po langais išmūryti nedideli suoleliai. Ant jų galėjo svajingai prisėsti nuo triukšmo, šokių ar įkyrių gerbėjų dėmesio pavargusios išsipusčiusios damos.
Romantiška naktis pilyje
„Visa pilis nesvaigina dydžiu, bendras jos plotas – 1 000 kv. metrų. Dabartiniu suvokimu ji pastatyta kaip vienos šeimos butas. Pagal tuometę tradiciją visas patalpas galima apeiti ratu. Todėl plotas išnaudotas racionaliai ir taupiai. Net kambarių pertvaros kai kur sumūrytos per plytą“, – Renesanso laikmečio statybos ypatumus vertino pilies valdytojas.
A.Matulaitis prisipažįsta, kad nors stengtasi išgryninti seniausius autentiškus elementus, ne viskas pavyko. Pavyzdžiui, nesinorėjo griauti vėlesniais amžiais įrengto puošnaus klasicizmo stiliaus židinio ir puošnios lipdybos. Tačiau kambarių erdvės paliktos tokios, kokios, kaip manoma, buvo dar Daumantų Siesickių laikais.
Kaip anuomet atrodė rūmai, teko pasikliauti kruopščiais, kelis dešimtmečius kauptais architektės G. Kirdeikienės tyrimais. Istoriniai šaltiniai nebuvo išsamūs. Pagal vieną iš jų – 1725 m. inventorių – buvo galima nustatyti, kaip buvo išdėstyti kambariai. Kitu šaltiniu – jėzuitų panegirika, skirta vienam iš Daumantų Siesickių – buvo sunku pasikliauti, nes tai literatūrinis kūrinys, siekiantis išaukštinti asmenį ir gerus jo darbus.
„Ten aprašoma, kad rūmų lubos – dramblio kaulo. Numanyk, kad tokia spalva nudažytos. Minimas frygiškas marmuras greičiausiai buvo molio keramikos grindys“, – savo pastebėjimais dalijosi dvaro šeimininkas.
Priešais pokylių salę, kitoje antrojo aukšto pusėje – gyvenamieji dvaro šeimininko šeimos kambariai. Svetainė, du atskiri pono ir ponios kambariai, vedantys į miegamąjį, nedideli vaikų kambariai. Panašu, kad vienas įspūdingesnių buvo miegamasis su židiniu. Ir čia įrengtas tualetas, tik labai ankštas. Atskiras įėjimas, iš virtuvės siaurais laiptais vedantis tiesiai į miegamąjį, – tarnams. Po rekonstrukcijos A. Matulaitis ketina įspūdingąjį miegamąjį nakvynei pasiūlyti romantikos trokštantiems įsimylėjėliams.
Iš valstybės paramos nelaukia
Tačiau antrajam aukštui dar teks palaukti. Iki šių metų pabaigos dvaro valdytojas nori baigti pirmąjį pilies aukštą. Verslininkas nekalba apie tai, kiek kainuoja toks išsamus, detalus ir nuoseklus dvaro prikėlimas naujam gyvenimui. A. Matulaitis tik užsimena, kad dvarą pagal sudarytą sutartį restauruoja pats, savomis lėšomis. Jis skeptiškai vertina ir galimą valstybės institucijų pagalbą naujiesiems dvarų savininkams, nes ji lyg lašas beribėje jūroje. Jo manymu, menkai veikia ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos mechanizmas. „Struktūrinių fondų parama neefektyvi, jei mažesnė nei 50 proc. Svarbiausia, kad labai ilgai užtrunka projektų parengimas ir derinimas. Be to, viską sujaukia drastiški kainų šuoliai, kurių neįmanoma Lietuvoje prognozuoti. O kai projektas patvirtintas, jo sąmatos nebegalima keisti. Žinau atvejų, kai struktūrinių fondų paramos buvo tiesiog atsisakyta, nes savininkui dėl biurokratinės sistemos trukdžių iš jos buvo daugiau vargo nei naudos“, – savo samprotavimais dalijosi A. Matulaitis.
Verslininkas geru žodžiu mini antrus metus veikiančią visuomeninę organizaciją – Lietuvos pilių ir dvarų asociaciją, kuri veikia ne tik kaip bendraminčių klubas, bet ir gina paveldo objektų savininkų interesus. „Jos rengiami edukaciniai projektai naudingi ir praktiški. Jie sutaupo labai daug dvarų savininkų laiko ir pastangų, suteikia įdomios informacijos“, – naudingą asociacijos veiklą vertino Siesikų dvaro valdytojas.
