Iš esmės, Lietuvos moterys per pastarąjį dešimtmetį tapo aktyvesnės visuomeniniame gyvenime, įtraukiant verslo ir politikos sritis. Daugybė veiksnių pakoregavo emancipacijos eigą, kuri moterims tapo savaime suprantama – naujos kartos yra socializuojamos ne pagal tradicinį patriarchalinį modelį, bet mokomos prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, kurioje individas geba reaguoti į dabartines visuomenės permainas įsitraukdamas į „vaidmenų perkūrimą“, kuris būdingas poindustrinei visuomenei. Kartu su dalyvėmis kuriant parodos viziją, išryškėjo svarbiausi parodos bruožai, kurie inspiravo jos pavadinimą „Tarp mūsų“. Kartu eksponuojamoms kūrėjoms svarbi „mūsų“ (kolektyvinė) istorinė atmintis, lietuviškas identitetas ir jo kaita. Menininkės analizuoja iš praeities atkeliavusius vizualinius kodus – ar jie atpažįstami, ar vis dar eksploatuojami, o gal jau pamiršti? Jos gilinasi į dabartinio dinamiško gyvenimo įtaką mūsų identitetui, mūsų sąmonei ir pasąmonei bei vizualizuoja laiko slinktis, kurios menininkių kūryboje reflektuojamos pateikiant asmeninius savo aplinkos pavyzdžius: Irma Stanaitytė fotografijose įamžina savo tėčio surinktų interjero detalių įvairovę, kuri atskleidžia sovietmečio grožio suvokimo tendencijas. Kruopščiai kaupti ir dėlioti daiktų „altorėliai“ ne tik byloja apie šeimos istoriją, bet ir atskleidžia ankstesnio laikmečio dvasią.
Vilma Šileikienė, dirbdama paminklosaugos srityje, savo kūryboje taip pat gilinasi į šią sferą. Keliuose fotografijų cikluose menininkė analizuoja savo pačios santykį su muziejiniais eksponatais ir iš draugų namų atkeliavusiais jiems brangiais daiktais.
Laura Stasiulytė video darbe įamžina lėto milžino – plaukiojančio viešbučio ar daugiabučio – kruizinio laivo atplaukimą į Klaipėdos uostą. Autorė taip pat pristato lankomiausių nekilnojamo turto informacinių portalų fotografijų seriją, kurioje užfiksuoti atsitiktinai į kadrą patekę parduodamo būsto šeimininkai. Darbuose nagrinėjami besikeičianti ekonomika, nacionalinio identiteto ypatumai ir „mažo“ žmogaus situacija reprezentacinio mechanizmo šešėlyje.
Jurgita Remeikytė gilinasi į fotografavimo procesą, akcentuoja šiandieninio fotografavimo specifiką, kada spaudant skaitmeninio fotoaparato mygtuką, gaminasi vaizdų perteklius. Pristatydama fotoinstaliaciją ir objektą, autorė analizuoja fotografinę prigimtį, atmintį ir trukmę bei nurodo, kokią įtaką skaitmeninės fotografijos procesas turi fotografui, jo sąmonei ir pasąmonei.
Kristina Inčiūraitė žvelgia į lietuvišką madą ir kiną iš istorinės perspektyvos. Ji nagrinėja sovietmetyje „praleistus“ požiūrius ir neatskleistas galimybes, pateikia savitas septinto ir aštunto dešimtmečių interpretacijas, pristatydama fotografijų ciklą, rūbų kolekciją, video darbą bei išdidintą suknelės rašto ornamentą. Alma Skersytė analizuoja vaizdo poveikį, prisimindama vaikystės lipdukus. Vaikiškų personažų kontūrai atgyja tamsioje parodų salėje ir veikiausiai tampa tokiomis pat reprezentatyviomis sovietinės Lietuvos ikonomis kaip šiandieniniai Simpsonai JAV. Taip pat autorė analizuoja daug ginčų sukėlusią šiandieninę lietuvišką ikoną – Valdovų rūmus, atidarymo metu siūlydama suvalgyti Valdovų rūmų formos tortą tiems, kurie yra neabejingi šių rūmų statybai. Parodą lydi išsamus dvikalbis 6 dalių parodos katalogas, kuriame ne tik pristatomi naujausi parodoje eksponuojami darbai, bet ir plačiau nagrinėjama šių kūrinių problematika. Kiekviena parodos dalyvė-katalogo sudarytoja pakvietė po keletą teoretikų (menotyrininkų, filosofų, dizainerių ir kitų sričių specialistų) apžvelgti, pateikti interpretaciją ir įvertinti parodos dalyvių nagrinėjamas temas. Katalogas bus išleistas ir pristatytas parodos veikimo metu.
Paroda vyks iki spalio 28 dienos.
