Įvertinęs knygą istoriografiniu, literatūriniu, geopolitiniu ir visokiais kitokiais požiūriais, jis žodį perleido aktoriui V.Balsiui, kuris žiūrovams pacitavo Kęstučio Navako ne mažiau šmaikščią recenziją.
Tiesa, visi laukė pagrindinio vakaro veikėjo – J.Erlicko. Šis, pasirodęs scenoje, pasiūlė: „Galit jau eiti“. Kadangi publika nejudėjo iš vietos, Juozui teko pradėti koncertą.
„Labai norėjau jums ką nors paskaityti iš savo knygos, bet prisiminiau jos specifinį poveikį: pradėjęs - nebegali sustoti. Ir šiaip, žodžiais to neišreikši, kas čia parašyta… Todėl aš paprašysiu maestro. Maestro, sugrokite man iš 97 puslapio „Darbai ir Žygiai, neįėję į Europos remiamų projektų sąrašą”. Prašyčiau sugroti penktąjį žygį,” – paprašė J.Erlickas.
Sugrojus nuostabiai Sigito Rubio, fortepijono meistro Daumanto Slipkaus kuriamai muzikai, rašytojas paklausė: „Gražu, ar ne? Ir, žinokite, visa mano knyga tokia. Gero po truputį. Grįžkime nuo meno prie gyvenimo. Maestro, prie gyvenimo grįžtam!“.
Knygos pristatymas virto koncertu, dedikuotu Lietuvos „laimėms ir nelaimėms“ apžvelgti. Tradiciškai rašytojas savo kalbą margino necenzūriniais keiksmažodžiais. „Durnius“, „debilas“, „šūdas“ – žodžiai, kurių dažniausiai puošė J.Erlicko kalbą.
„Scenoje bliaunu, nors ir „šūdas“ gaunas,“ – savikritikos taip pat nestigo jis.
Pasistengė rašytojas, kad ir specialiųjų efektų nepritrūktų. Visus nuteikęs, kad netrukus išvysime specialųjį efektą, kurių bus „gausu“ šių dienų pasirodymuose, jis atsisėdo ant kėdės, į rankas pasiėmė du popieriaus lapus ir uždainavęs apie Paryžiuje krentančius rudeninius lapus, juos išmetė į dangų.
Netyčia vandeniu apliejęs knygą, šį netikėtumą jis taip pat pavadino specialiuoju efektu. Tik pažado, kad ją padegs, taip ir neišpildė. Siurprizą rašytojas žadėjo ir vakaro pabaigoje: „Laukia siurprizas – visi galėsite eiti namo“.
Koncerto pertrauką J.Erlickas skyrė jo knygų pirkimui: „Sugrįšime, kai visos bus išpirktos“, - pareiškė jis. Todėl po trumpos pertraukos sugrįžę žiūrovų pasiteiravo, ar vykdė Juozo nurodymus. Salėje pasigirdo drąsiausiųjų šūksniai.
O kiekvieną muzikinį kūrinį jis palydėdavo trumpais įvadais, pasisakymais apie istorines, socialines ir kultūrines Lietuvos aktualijas.
Štai keletas, jų, padėsiančių susidaryti įspūdį apie keturioliktąją rašytojo knygą:
1. Pažvelkime į senąjį lietuvį. Tai yra toks žmogus, kuris yra išsaugojęs svarbiausias mūsų vertybes. Būtent tos vertybės ir trukdo jam gyventi ir vystytis. Aš pažįstu tokį žmogelį, kuris kai ką nors pavagia, tai skundžiasi – sako, man net sąžinė prabyla, negaliu miegoti. Jėzau, koks yra tas sąžinės balsas, sako, bemaž kaip dyzelio – būūūū. Aišku nepamiegosi!
2. Bet noriu pasakyti, kad senieji lietuviai dėl savo bėdų yra kalti patys, nes prasimano visokių nesąmonių. Štai sykį buvo: einu, žiūriu, toks senelis rėkia „grąžinkit man žemę! Priėjau, sakau, pakentėk, tėveli, metus kitus, Viešpats tave patį į žemę grąžins. Ogi sukeitus dėmenis vietomis, suma nesikeičia…
3. Dabar aš atsigręšiu į save. Mane patį domina, ar esu jau arti bajorų, ar dar arčiau runkelių? Jums atrodo, kad arčiau runkelių, sprendžiant iš juoko… Taip, man irgi taip atrodo.. Aš nemoku prisijungti prie Europos pinigų, dar blogiau – man yra sunku net prie „internieto” prisijungti. .. Bet lieka viltis – prabėgs kokie dešimt metų, vaikai mane prie internato prijungs.. Kaip sakoma, tas pats virtualus pasaulis, tik kitoje dievo rankoje.
4. O yra tokių gudruolių, kurie net prie kosmoso prisijungia. Aš tai bijočiau – dar nutrenks… Nieko nepadarysi, sakoma – durnių ir bažnyčioje muša. Dažnai ten užeinu pasitikrinti. Pastebėjau tokį įdomų dalyką – mūsų pirmieji asmenys visados į bažnyčią ateina su apsauga…
5. O kas gi lieka, kuris nemoka prie niekur prisijungti? Tokiam lieka supratimas – kvailys puošia Lietuvą ir viltis, gal galų gale tikrai nutekės visi protai į vakarus, viskas čia man liks.
6. Neatsitiktinai čia buvo apie kryžkelę, nes prieš keletą metų parašęs „Prisiminimus” (taip vadinosi knyga), tikrai pasijutau esąs kryžkelėje. Kas po prisiminimų gali būti toliau? Pagalvojau, gal išvis gana rašinėti, metas pradėti dirbti? Pagalvojau, kad aš norėčiau būti gaisrininku. Nežinau, ar šiemet pasigirdo tas šaukinys „Įžiebk Kalėdų žvaigždę”. Iškart pagalvojau – o ką padegti? Nes gaisras taiga šiaip sau savaime nekyla. Čia tik naivuoliui atrodo, kad gaisro priežastis – neatsargiai numesta nuorūka. Štai sudegė komisaras. Argi jis nuo nuorūkos sudegė? Ne.
7. Gaisro priežasčių reikia ieškoti žmogaus biografijos ir karjeros vingiuose. Ar daug pažįstate sudegusių pedagogų, bibliotekininkų? Nėra tokių.. O va, tiek yra sudegusių policininkų, verslininkų, muitininkų, kitokių valdininkų… Aišku, ne tiek, kiek mums norėtųsi, todėl, jeigu aš būčiau gaisrininkas, Naujųjų metų naktį visus padegčiau. Koks būtų, kaip Valdas sako „fajerverkas”.
8. Buvo apie nelaimes, o dabar – apie laimes. Tik visi tą dalyką įsivaizduoja skirtingai ir neteisingai kartais. Štai būna girdėti, koks tipas pareiškia – širdį atidaviau žmonėms. Mulki tu, pinigus atiduok! Beširdžių pas mus ir taip yra. Aš manau, laimė yra daryti gera artimui. Aš tai darau taip – įkišu galvą į maišą miltų ir pripučiu. Artimieji klaidžioja rūke, aš imu juos už rankų ir išvedu pro duris. Galite išbandyti šį metodą, vadinasi – Pasidaryk pats.
