Dabar žvelgiant į valstybės skiriamas lėšas ir atplėšiamą dalį mokesčiams atrodo, kad Europos centre esantis parkas gyvas vien iš Dievo malonės. Per metus iš Kultūros ir sporto fondo šiai viešajai įstaigai skiriami vargani 17 tūkst. litų. Tačiau per metus „Europos parkas“ valstybei sumoka beveik 16 kartų daugiau – 270 tūkst. litų mokesčių.
Europos centre įkurtas parkas kasmet pritraukia apie 60 000 žmonių. Šiuo metu jame lankytojams pristatomos daugiau nei 90 skulptūrų, sukurtų garsių Lietuvos bei užsienio šalių menininkų.
Duodamas interviu „Vilniaus dienai“ G.Karosas atskleidė, kad jo rankomis sukurtas objektas – dalis Lietuvos vizitinės kortelės. Mat tarp 50-ies geriausiųjų pasaulio kultūros objektų jis užima 30-ąją vietą.
Parko įkūrėjo nuomone, būtų teisinga sulaukti iš valstybės didesnės finansinės paramos. Bent tokios, kuri padengtų per metus atriekiamus mokesčius.
- Kieno dėka parkas paskelbtas nacionalinės reikšmės objektu: Jūsų ilgalaikių pastangų iškovoti pripažinimą? O gal šis gestas Jums – valdininkų staigmena?
- Mums tai – ne naujiena. Nors tiesioginio mūsų kreipimosi į Vyriausybę nėra, mes žodžiu seniai prašėme parką pripažinti valstybei svarbiu kultūriniu objektu.
Parkas atitinka nacionaliniam parkui keliamus reikalavimus, bet teisiškai niekas nenorėjo mūsų statuso apibrėžti. Suprantate, visų kultūros objektų kontekste mes esame naujokai, nes paveldosaugos įstatymuose valstybinės reikšmės objektu pirmiausia pripažįstamas tas, kuris gyvuoja jau 50 metų. Mes 1991 metais įkūrėme modernaus meno muziejų.
Antra – „Europos parkas“ Lietuvoje neturi analogų, todėl sunkiai skynėsi kelią į teisinį pripažinimą, nors tiek Lietuvos, teik užsienio ekspertai nė neabejoja parko menine verte bei valstybine reikšme.
Mes ilgai neturėjome oficialaus statuso. Buvome vertinami bendrame miško parkų kontekste. Bet miško parkams keliami kriterijai per žemi muziejui po atviru dangumi. Tikrosios vertės nustatymas mums yra labai svarbus. Tai parodo, kad mes valstybėje – ne nulis.
Įdomu tai, kad mes muziejų asociacijai priklausome 11 metų. Prieš dvejus metus už „Europos parko“ įkūrimą buvau apdovanotas Nacionalinės pažangos premija, o kaip įstaiga valstybinės reikšmės parku mes paskelbiami tik dabar.
- Prieš dvejus metus, valstybei leidus atkurti nuosavybę į žemę valstybinės reikšmės miškuose, netikėtai atsirado ir parko sklypo savininkai, siekę įsikurti Europos centre. Ginčas teisme tęsiasi iki šiol.
- Manau, kad yra asmenų, kurie stengėsi, kad dokumentas dėl parko statuso ilgai nepasiektų dienos šviesos. Norintys susigrąžinti žemę, kurioje dabar yra parkas, turi galingą užnugarį.
Ginčas dėl žemės tebevyksta. Vilniaus apylinkės ir Apeliacinis teismai pripažino, kad buvusių savininkų pretenzijos į žemę nėra pagrįstos. Skundas buvo paduotas Aukščiausiajam teismui ir grąžintas svarstyti į Apeliacinį.
Tikiuosi, kad dabar turėdami dokumentą, kuris įrodo mūsų valstybinę reikšmę, mes lengviau apginsime šią teritoriją.
- Įgiję nacionalinės reikšmės statusą, tikriausiai, iš valstybės tikitės daugiau, nei vien laimėti ginčą teisme?
- Aš negalėčiau prognozuoti, bet tikimės abipusio kontakto su valstybe. Tikimės didesnio dėmesio. Yra pasaulyje daugiau panašių nevalstybinių muziejų, tačiau valdžia juos pastebimai remia. Mes irgi tikimės didesnės paramos, nes dabartinė yra neadekvati išlaidoms.
Vietoj gaunamų 17 tūkst. litų reikėtų bent 200 tūkstančių, kad padengtumėme mokesčius valstybei. Užsienio muziejininkai sako, kad išsilaikyti su tokia valstybės parama tolygu stebuklui.
Turėdami didesnę paramą mes galėtume prisikvieti garsesnių menininkų, rinkos kaina įpirkti jų kūrinius. Papildytume parko kolekciją, taptumėme įdomesniais.
Dabar mes uždirbame tik parko išlaikymui: darbuotojų atlyginimams, milžiniškos teritorijos tvarkymui ir skulptūrų restauravimui. Parko išlaikymas kasmet atsieina apie 1 mln. litų.
Beje, skulptūrų išlaikymas taip pat kainuoja. Klasikinėms medžiagoms: bronzai, akmeniui jokios priežiūros nereikia. Jos gali lauke stovėti šimtus metų ir nieko joms nenutinka.
Mūsų parko eksponatai sukurti kartu ir iš irstančių medžiagų: rūdijančio metalo, medžio. Tai suyra, tai supūva ar lankytojai sulaužo. Kiekvieną kūrinį suremontuoti kainuoja labai daug. Valstybės parama mums būtina.
“Vilniaus dienoje” taip pat skaitykite:
Kaip įpratinti vaikus nešioti atšvaitus?
Permainos – su baime akyse
Sodo namas jau vertas milijono?
