„Vilniaus diena“ gavo progą viena pirmųjų susipažinti su didelės istorinės vertės aerofotografijomis, prieš porą savaičių papildžiusiomis Vilniaus rotušės nuotraukų banką.
Šiose vokiečių karinės žvalgybos fotografijose Lietuvos sostinė ir jos apylinkės užfiksuotos lemtingomis 1944 m. liepos dienomis, kai vokiečiai, gavę paties Adolfo Hitlerio įsakymą kautis „iki paskutinio kraujo lašo“, įnirtingai gynėsi nuo dešimteriopai gausesnių miestą šturmuojančios Raudonosios armijos dalinių.
Istorija, kaip nuotraukos pateko į Lietuvą, ne ką mažiau įspūdinga už pačias nuotraukas. Vilniaus rotušės ceremonimeistrą Saulių Pilinkų vieną kovo dieną nustebino garbaus amžiaus svečias iš Lenkijos. Varšuvietis Zygmuntas Walkowskis, į Lietuvą atvykęs kaip paprastas turistas, užsuko į rotušę ir įteikė netikėtą dovaną – kompaktinį diską su skaitmeninėmis nuotraukų kopijomis.
„Šis žmogus, ieškantis jį dominančios medžiagos įvairiuose pasaulio archyvuose, sakė girdėjęs apie rotušėje kuriamą Vilniaus nuotraukų banką ir nusprendęs mums perduoti savo radinį. Rotušėje sulaukiame daug žmonių, turinčių vilnietiškas šaknis, bet Z.Walkowskis su Vilniumi neturi nieko bendra. Taigi toks svečio dėmesys mūsų miesto istorijai – itin stebinantis ir malonus“, – džiaugėsi S.Pilinkus.
Radinys Amerikos archyve
Fotografas ir istorikas Z.Walkowskis jau antrą dešimtmetį tyrinėja karo metų aerofotografijas, o daugiausia dėmesio skiria 1944 m. Varšuvos sukilimo laikotarpiui.
Vilniaus ir jo apylinkių aerofotografijos į jo rankas pateko atsitiktinai, dirbant greta Vašingtono esančiame JAV nacionaliniame archyve ir sklaidant tūkstančius kitų fotografijų, kurios iš karto po karo iš okupuotos Vokietijos buvo išvežtos į JAV kaip trofėjus. Z.Walkowskis, identifikavęs nuotraukose įamžintą Lietuvos miestą, nusprendė jas nukopijuoti ir kopijas perduoti vilniečiams.
Kaip „Vilniaus dienai“ pasakojo S.Pilinkus, kuklus svečias už dovaną nereikalavo jokio atlygio. Ant kompaktinio disko užrašęs savo varšuvietišką adresą – dėl viso pikto, jei kiltų kokių papildomų klausimų – istorikas išėjo žvalgytis po miestą, regėtą tik daugiau nei pusės amžiaus senumo nuotraukose.
Fortifikacijų nespėta įrengti
1944 m. liepos pradžioje puolanti Raudonoji armija atsidūrė prie pat Lietuvos sienos. Pirmoji į Lietuvos teritoriją šiaurės rytuose liepos 4 d. įžengė 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenė. Po poros dienų iš pietryčių Vilniaus kryptimi ėmė veržtis 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė, kuriai ir buvo patikėta šturmu užimti Lietuvos sostinę.
Vilnius buvo strategiškai svarbus geležinkelio mazgas, dengęs prieigas į Vokietijos teritoriją – Rytprūsius. Vokiečiai rengėsi jį smarkiai fortifikuoti ir tikėjosi dar miesto prieigose sustabdyti Raudonosios armijos puolimą, tačiau iš planuotų 79 gynybos linijos mazgų iki liepos pradžios suspėta įrengti tik 12.
Liepos 7 d. į Vilnių specialiai siųstas iš Berlyno atvyko naujasis miesto komendantas ir gynybinių mūšių specialistas generolas majoras Reineris Stahelis. Jo dispozicijoje buvo apie 17 tūkst. vokiečių karių, 270 artilerijos pabūklų, 110 tankų ir šarvuočių bei 46 minosvaidžiai.
Tą pačią dieną Vilniaus prieigas pasiekė pirmieji sovietinės kariuomenės daliniai. Vilniaus apsupčiai ir šturmui 3-iojo Baltarusijos fronto vadas, armijos generolas Ivanas Černiachovskis skyrė daugiau nei 200 tūkst. karių, per pusę tūkstančio tankų ir iki tūkstančio artilerijos pabūklų.
Stipriai spaudžiami daugiau nei dešimteriopai gausesnio priešo, vokiečių daliniai mieste laikėsi iki liepos 13 d. Per savaitę trukusius mūšius žuvo apie 8 tūkst. vokiečių karių, dar apie 5200 buvo paimti į nelaisvę. Tikslūs sovietinės kariuomenės nuostoliai neskelbiami.
Žvalgė „didysis apuokas“
„Vilniaus diena“ atliko unikalių fotografijų tyrimą. Z.Walkowskio atvežtosios nuotraukos darytos liepos 9-osios vakarą, kai apsupties žiedas aplink vokiečių garnizoną Vilniuje jau buvo užsivėręs.
Vokiečių oro žvalgų fotografijos skrupulingai sunumeruotos, ant kiekvienos jų nurodytas fotografavimo laikas, tad galima atsekti beveik visą žvalgybinio lėktuvo maršrutą ir išsiaiškinti, kokios vietovės Vilniaus apylinkėse kėlė didžiausią žvalgybos susidomėjimą.
Deja, į Lietuvą pateko ne visas šios karinės fotosesijos komplektas. Sprendžiant iš numerio ant paskutinės fotografijos, jų turėjo būti ne mažiau kaip 64, bet Vilnių pasiekė tik 26, todėl skrydžio rekonstrukcija gali būti ne visai tiksli.
„Vilniaus dieną“ konsultavusių karo aviacijos ir jos istorijos specialistų teigimu, didžiausia tikimybė, kad liepos 9-ąją sostinę žvalgė dvimotoris vokiškas orlaivis „Focke-Wulf“ Fw 189.
Kariškiai ir lakūnai Fw 189 dažniau vadino pravarde – „didysis apuokas“ (vok. - Uhu).
Plentui – padidintas dėmesys
1-ajam liuftvafės oro laivynui priklaususio „apuoko“ kelio pradžia nežinoma. Pirmosios dvi fotografijos iš Lietuvą pasiekusios komplekto dalies, pažymėtos 10-uoju ir 11-uoju numeriais, darytos jau virš Vilniaus 18.40 val., lėktuvui skrendant iš rytų į vakarus – matyt, prieš tai jis jau padarė puslankį virš sovietų kontroliuojamų Naujosios Vilnios ar Pavilnio ir jau tyrinėjo miesto centrą.
Po to žvalgai pasuko į pietus ir po poros minučių praskriejo virš sovietų subombarduoto Kirtimų aerodromo, kur padarė dar vieną nuotrauką. Iš čia „apuokas“ pasisuko 180 laipsnių kampu ir per teritoriją, kur dabar stovi Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių ir Pašilaičių mikrorajonai, 18.47 val. pasiekė senąjį Ukmergės plentą.
Būtent palei šį plentą į apsuptą miestą vaduoti įgulos tuo metu bandė veržtis Maišiagaloje sutelktos nemažos vokiečių pajėgos. Žvalgai itin įdėmiai tyrinėjo plentą bei jo apylinkes ir nepaliovė spragsėti fotoaparato užraktu. Skrydžio linija driekėsi virš Bajorų, Bukiškio, Lindiniškių, Bendorių, Mažosios Riešės ir Gudelių.
Tolesnis „apuoko“ maršrutas neaiškus, nes vėl trūksta kelių nuotraukų – kitos fotografijos darytos jau 18.53 val. virš Paberžės, žvalgant Molėtų plentą. Padidinęs greitį žvalgų lėktuvas po kelių minučių vėl pasiekė šiaurinį Vilniaus pakraštį: praskrido Visorius, Fabijoniškes, pliką Šeškinės kalvą, ant kurios dabar stūkso prekybos centras „Akropolis“, Šnipiškes ir 18.58 val. vėl pasiekė miesto centrą.
Žvalgų lėktuvas mieste neužtruko – pasuko į šiaurės rytus ir nebefotografuodamas nuskriejo Nemenčinės kryptimi. Fotoaparatas vėl panaudotas skrendant per Antavilio mišką, tarp Aukštųjų ir Žemųjų Karačiūnų kaimų. Dar du kadrai padaryti Balžio ežero apylinkėse.
Keista, kad nesistengta fotografuoti greta besidriekiančio Nemenčinės plento, kuriuo Vilniaus link traukė sovietų pajėgos.
19.04 val. „apuokas“ pasiekė Nemenčinę, o žvalgai juostoje įamžino šį miestelį ir kelią, vedantį į Pabradę. Dar po pusantros minutės lėktuvas priskrido Neries ir Žeimenos santaką ir ėmė stebėti Vilniaus–Ignalinos geležinkelio ruožą.
Paskutinė, 64-uoju numeriu pažymėta nuotrauka padaryta 19.08 val. Joje – tas pats geležinkelis greta Pailgio ežero likus šešiems kilometrams iki Pabradės. Greičiausiai iš karto po šios nuotraukos Fw-189 apsisuko 180 laipsnių kampu ir nuskubėjo į vakarus, tolyn iš sovietų kariuomenės užimtos zonos.
Priešmirtinės kvartalų nuotraukos
Pačios įdomiausios ir vertingiausios yra Vilniaus padangėje darytos aerofotografijos. Jos unikalios tuo, kad yra paskutinės miesto nuotraukos, kuriose įamžintos netrukus pražūsiančios jo dalys.
Jau liepos 10 d. Vilniaus šturmas, per kurį sovietų kariuomenė negailestingai naudojo sunkiuosius pabūklus ir bombonešių aviaciją, tapo daug intensyvesnis. Prie miesto niokojimo prisidėjo ir vokiečiai, tačiau jų ginkluotė nė iš tolo negalėjo lygintis su dešimteriopai gausesnio priešo apsiginklavimu.
Per tris dienas ištisi istorijos ir architektūros požiūriu vertingi Lietuvos sostinės senamiesčio kvartalai virto griuvėsių krūva, o sugriauti pastatai niekada nebuvo atstatyti. Šios karo žaizdos pokariu paverstos senamiesčio skverais, nenatūraliai įsiskverbusiais į ankštų gatvelių raizginį, arba užstatytos prie aplinkos nederančiais gremėzdiškais sovietinio stiliaus pastatais.
Apskaičiuota, kad buvo sugriauta arba smarkiai nukentėjo apie 40 proc. visų miesto gyvenamųjų namų.
Bombos nekliudė komendantūros
Liepos 9-osios vakaro nuotraukose matyti vos keli gaisrai. Dūmų kamuoliai virsta iš didžiulio pastato Gedimino prospekte, toje vietoje dabar stovi senieji Žemės ūkio ministerijos rūmai. Pats pastatas – be stogo, žiūrint iš viršaus matyti tik juodos vidinių patalpų kiaurymės.
Dar vienas smarkus gaisras matyti Pilies gatvėje, greta Vilniaus universiteto komplekso. Dūmų tiek daug, kad jų tumulai uždengia kelis aplinkinius kvartalus. Trečias liepsnojantis namas matyti Užupyje, prie Krivių gatvės ir Baltojo skersgatvio sankryžos.
Didesnių sugriovimų galima pastebėti tik vienoje kitoje gatvėje. Beje, jau minėtame Gedimino prospekte greta degančio pastato yra keli kiti namai be stogų – juos bombonešiai kliudė anksčiau. Sugriauta daugiau nei trečdalis namų dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje greta Lukiškių aikštės.
Karo metų liudininkai vilniečiai yra pasakoję, kad sovietų bombonešių pilotai Gedimino prospektą naudojo kaip orientyrą – plačią, tiesią ir ilgą gatvę lengva aptikti Vilniaus gatvių raizgalynėje. Pati gatvė dėl joje įsikūrusių vokiečių karinės ir civilinės valdžios įstaigų taip pat buvo mėgstamas taikinys. Bombonešiai skrisdavo virš prospekto kaip koridoriumi ir barstydavo bombas ant pastatų.
Iš liepos 9-osios aerofotografijų galima spręsti, kad sovietų pilotai dar nebuvo įgudę taikliai bombarduoti – greta suniokotų pastatų sveikutėlė stovi komendantūra (dabar Konstitucinio Teismo rūmai), nepaliesti atrodo abu gestapo pastatai (viename priešais Savivaldybės aikštę dabar įsikūręs SEB bankas, kitame – Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai).
Krateriai ir daržuose
Nuotraukose matyti, kad senojo Vilniaus dalyje nuo sprogimų nukentėjęs tik vienas kitas pastatas. Jei pokariu gimę vilniečiai atsidurtų ankštoje ir siauroje tuometinėje Vokiečių gatvėje, tikriausiai neatpažintų šios vietos. Sveikas ir Žydų gatvės kvartalas, dabar tapęs futbolo stadiono dydžio plyne vidiniame pokariu statytų namų kieme. Nekliudyta ir didžioji Vilniaus sinagoga, kurią praėjus vos porai dienų nuo „apuoko“ skrydžio sovietų sviediniai pavertė griuvėsių krūva.
Į pastatus nepataikiusios bombos žemėje išrausė daugybę kraterių. Tokių bombardavimo pėdsakų galima aptikti daržuose tarp Krokuvos ir Turgaus gatvių, ant Šeškinės kalvų ir jų papėdėje, dabartinės Pieninės gatvės teritorijoje.
Smarkiai subombarduotas ir aerodromas Kirtimuose. Kadangi kelios dešimtys bombų krito daugmaž vienoje vietoje, galima manyti, kad ten stovėjo išrikiuoti vokiečių lėktuvai – sovietų lakūnai priešus pamėgino užklupti nepakilusius nuo žemės.
Tyrinėjant nuotraukas į akis krenta V arba W raidžių formos zigzagai ant žemės. Tikriausiai tai apkasai ir įtvirtintos pozicijos, kuriose vokiečiai ketino pasitikti į miestą besibraunančius Raudonosios armijos karius. Tokie įtvirtinimai daugiausiai įrengti tarp pastatų arba atvirose vietose, pavyzdžiui, A.Jakšto gatvėje – dabartinio Aplinkos ministerijos pastato vietoje, arba A.Stulginskio gatvėje – priešais dabartinį Teisingumo ministerijos pastatą.
Vilniaus nuotraukose aiškiai užfiksuotas dar vienas įdomus objektas – senosios žydų kapinės prie Neries, dabartinių Koncertų ir sporto rūmų vietoje. Turint galvoje, kokios aistros kyla dėl dabar greta kylančių naujų pastatų, ginčijantis, ar jie įsibrauna į buvusių kapinių teritoriją, šios nuotraukos gali praversti nustatant istorinę tiesą.
Šturmas bet kokia kaina
„Tai išties įdomios nuotraukos, kokių dar neteko regėti. Jose matyti, kad pagrindiniai griuvėsiai atsirado ne anksčiau nei liepos 10 d. Šiose nuotraukose ir Vokiečių gatvė, ir daugelis kitų senamiesčio kvartalų tebėra sveiki ar tik labai menkai nukentėję“, – peržvelgęs nuotraukas konstatavo istorikas Arvydas Anušauskas.
Istoriko nuomone, negalima teigti, kad sovietų kariuomenė Vilnių naikino sąmoningai, tačiau aišku, kad stengiantis kuo greičiau išmušti priešus tinkamomis buvo laikomos visos priemonės. Skubėti reikėjo – Josifas Stalinas generolui I.Černiachovskiui buvo įsakęs Lietuvos sostinę užimti ne vėliau kaip liepos 12 d.
„Miesto bombardavimas buvo suprantamas kaip karo, kautynių dalis. Vilnius buvo laikomas tvirtove, tad jis ir šturmuojamas buvo rimtai, pasitelkus visas pajėgas ir per daug nesigailint: architektūra ar ne architektūra – šlavė, ir viskas. Vokiečiai smarkiai ir nesikabino į miestą. Jie savo pajėgas vėliau permetė į Vingio parką – ten, kur buvo galima gintis, o paskui bandyti pasitraukti“, – aiškino A.Anušauskas.
Jis tik apgailestauja, kad aerofotografijų komplekte nėra stoties, didžiojo žydų geto ar Naugarduko gatvės rajono, kurie taip pat labai nukentėjo 1944-aisiais, vaizdų. A.Anušauskas pridūrė, kad sovietinė istoriografija paprastai nutylėdavo, kokiu būdu buvo sugriauti miestai, arba tiesiog abstrakčiai parašydavo, kad juos susprogdino hitleriniai okupantai.
„Vilniaus dienoje“ taip pat skaitykite:
Galiūnas pamiršo traškučių skonį;
Nauji pažadai artina krizę;
Vilniaus taryboje bręsta karas.
