Angelų skulptoriaus tėvas, kaip ir Vaidas, artimas menui. Mėgstantis tapyti vyriškis dirba mokykloje direktoriaus pavaduotoju ir niekada iš meno negyveno, bet grožio pojūtį nuolat ugdė — savo darbus dovanojo draugams ir artimiesiems, jo sukurtas kryžius stovi Kryžių kalne.

„Mano tėtis buvo pakviestas kolūkyje atlikti dailininko apipavidalintojo — dabar tai būtų vadinama „dizaineriu“ — darbus, — sako Vaidas. — Tėvas ir mane pasiėmė į tą kolūkį, davė teptukų, dažų, kartono ir leido piešti. Nutapiau jūrą. Ir ne bet kokią! Jūrą su perspektyva!“ Vėliau buvo kiti piešiniai ir paveikslai, dailės mokykla, dar vėliau — studijos Dailės akademijoje, o dar vėliau — angelai, kurie ir išgarsino skulptorių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

„Niekada nemaniau, kad taip bus, — tvirtina Vaidas. — Tik turėjau daugybę idėjų ir jas bandžiau įgyvendinti. Daug stengiausi ir mokiausi, o kol mokiausi, nedirbau. Tik sėmiausi patirties iš didžiausių ir garbiausių meno žmonių — savo mokytojų. Viso to padarinys — tai, ką kuriu šiandien. Tiesa, dažnai susimąstau, kad moku dar visai mažai, bet tai tik pradžia. Patirtis drauge su naujų idėjų įgyvendinimu ateis vėliau.“

Vaikų atvaizdai

Kiekvienas menininkas ieško savo braižo, kuriuo galėtų išsiskirti iš kitų. Ieškojo jo ir Vaidas. „Kurti gali ir statydamas namą, ir rašydamas tekstą, — teigia pašnekovas. — Supratau, kad mano kūryba — skulptūra. Kūriau nuotaiką, džiaugsmą žmonėms, atsirado angeliukai.“ Kiekvienas skulptoriaus angelas primena vaiką.

Nieko keisto, juk Vaidas labai myli vaikus ir norėtų jų daug turėti. „Vaikai — nemirtingumo garantas, — įsitikinęs menininkas. — Pažiūrėkite į vaiką — jis toks mielas, naivus ir nekaltas. Kokios jo akys... Kokia veido išraiška... Mano žmona sako, kad aš visada nušvintu, pamatęs vaiką. O kaip kitaip? Juk gyvenime niekas ir niekada taip nesužavės kaip vaikų atvirumas ir nuoširdumas. Tai ir stengiuosi perteikti savo skulptūrose.“

Tikėtina, kad Vaido meilė vaikams paveldėta iš mamos — ji labai myli mažuosius ir, būdama anglų kalbos mokytoja, su jais dirba. Vaidas taip pat dirba su mažaisiais. Šiandien jis Ukmergės dailės mokykloje moko skulptūros.

„Man patinka bendrauti su vaikais, — sako menininkas. — Visiems stengiuosi būti teisingas, visus pastebėti, pagirti, paskatinti. Nors mokytojo darbas nėra lengvas, be to, pasirinkau jį tikrai ne dėl pinigų. Man patinka bendrauti su vaikais, padėti jiems atskleisti savo talentą. Juk kadaise ir aš buvau vaikas, ir mane mokė mokytojai, kuriuos prisimenu iki šiol. Juk jie pirmieji ir paskatino kurti. Noriu, kad ir mano mokiniai atsiskleistų, tad stengiuosi visokeriopai jiems padėti.“

Atlieka misiją

Vaido angelai ilgą laiką puošė sostinę, dabar jų gausu privačiuose namuose ir jų kiemuose, ant komercinių pastatų stogų, kai kurie keliauja ar visam laikui įsikūrė užsienyje. Peru, Vokietijos, Danijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Kuveito miestuose, Sankt Peterburge ir daugelyje kitų pasaulio vietų puikuojasi mažieji Vaido gražuoliai.

Angelo skulptūra kaip projekto „Vilnius — Europos kultūros sostinė 2009“ simbolis nutūpė ir Lisabonoje. Kiek anksčiau ji įsikūrė Varšuvoje, Taline, Stokholme, Kaliningrade, Joensuu (Suomija), Dubline, Rygoje ir Milane. Gruodį vilniečių dovana papuošė ir Liuksemburgą. Keliauja angelai ir į privačius namus. Vaido kūrinių yra įsigiję Jogaila Morkūnas, Vytautas Šerėnas ir kiti žinomi žmonės.

Likome nustebinti, tačiau, pasirodo, ne tik aplinkos grožiui perkama menininko skulptūrų. Šypsodamasis Vaidas prasitarė, kad į tuos namus, kur yra jo sukurtas angelas, vėliau užsuka ir gandrai. „Mano angelėliai — puikus būdas skatinti gimstamumą, — juokiasi menininkas. — Nors ir neįrodyta, tačiau norisi tuo tikėti.“

Įrodyta kas kita: Vaido angelai tikrai praskaidrina net niūriausią nuotaiką. „Jų misija — dovanoti žmonėms gerumą, — sako skulptorius. — Tai jie ir daro.“

Žmonės tai suvokia, tad angelus globoja.

„Žydro ožio skulptūra buvo negailestingai sudaužyta. Nieko keisto, juk daužomos telefono būdelės, autobusų stotelės, apkuliami žmonės, o čia — ožys, ir dar žydras. Kaip kitaip? Žinoma, suvokiau, kad anksčiau ar vėliau jis bus sudaužytas — storiausi armatūros strypai buvo susukti, skulptūra suniokota ir visiškai sudaužyta. Būtų buvę baisiau nebent žydram gaidžiui, — mano Vaidas.

— Tad angelas savyje turi tam tikrą misiją — jis turi ugdyti mumyse gerus jausmus. Ar galite pakelti ranką prieš angelą? Vieną Katedros aikštėje stovėjusį angeliuką, apgadintą chuliganų, žmonės apklijavo pleistriukais. Gražu. Rūpinimasis, užuojauta mažai skulptūrai — kartu ir ženklas, kad mums ne vis vien — esame jautrūs kitų skausmui, supratingi ir galime širdyse puoselėti gerumą.“

Pavogti mažyliai

Kai angelų akcija baigėsi, Vaidas pats atvyko išsivežti savo mažylių. „Nešu vieną angelą, o tai matanti moteriškė rėkia: „Ei, palik. Kur neši angelą? Jis čia turi stovėti! Nesvarbu, kad tu jį sukūrei, jis bus čia, — aktyvios kovotojos už angelus reakciją prisimena menininkas. — O man taip smagu tai girdėti. Supranti, kad tavo darbas yra kažkam svarbus, reikalingas.“

Beje, dažniausiai Vaidas savo veiklos net nevadina darbu, nes ji sutampa su pomėgiu. Tiesa, pats namuose neturi savo kurtų angelų — visi iškeliavę. Tik vienas mažiukas apdaužytas ir suklijuotas įsikūręs pas mamą.

„Laimei, dažniausiai sutinku gerus žmones, kuriems norisi kurti, — džiaugiasi skulptorius. — Tada mane pagauna įkvėpimas.“

Tiesa, ne visada sutikti žmonės geri. Nemažai menininko darbų yra nukentėję nepataisomai — paprasčiausiai pavogti. „Teko ir į policiją eiti atpažinti savo angelėlio, — prisimena menininkas. — Iš dešimties angelėlių išliko tik du. Vienas be galvos. Kitą restauravau.“

Skulptorius buvo informuotas policijos, kad šeši angelėliai pavogti. Tiesa, dar vieno likimas baigėsi laimingai — policija pagavo vagišių tuo metu, kai šis nešė angelą Karoliniškių mikrorajone.

„Atėjau į policiją, žiūriu — mano angelas, — prisiminimais dalijasi Vaidas. — Esu dėkingas pareigūnams, kad jį išgelbėjo. Vėliau sulaukiau jų skambučio, prašė Policijos dienai tokį sukurti. Būčiau sukūręs, tačiau jau nebuvo laiko — juk angelo gamyba užtrunka.“

Kaskart kitoks

Šiandien Vaidas žinomas visoje Lietuvoje. Norintieji įsigyti jo darbą patys atranda menininką, aplanko jį Ukmergės krašte, kur jis gyvena ir kuria, sužinoję menininko kontaktus iš draugų ar pažįstamų.

„Prieš kurdamas žmogui angelą, būtinai su juo pabendrauju, bandau pažinti, perprasti charakterio ypatumus, — sako Vaidas. — Išvada — vienodų angelų dėl to ir nėra, kad nėra vienodų žmonių. Jie visi paprasčiausiai negali būti tokie patys, žmonės juk irgi skirtingi. Kiekvienas mano angelas skirtas būtent tam žmogui, kuris jį užsakė, kažkuo panašus į savo šeimininką.“

Todėl šio menininko kurti angelai — tarsi žmogaus atvaizdas, gana tiksliai atkartojantis užsakovo veido bruožus, kūno formą ar net nuotaiką.

„Nepanašaus į žmogų padaryti neįmanoma, — įsitikinęs skulptorius. — Man atrodo, kad tai ateina iš pasąmonės. Kartą sukūriau angelą, kuris žmogui priminė jo mirusią dukrą. Nežinojau, kad kuriu panašų, o vis tiek taip išėjo. Užsakovas labai nudžiugo, sakė, kad tai bus tarsi prisiminimas apie vaiką, kurio neteko.“

Kitas Vaido užsakovas turi visą skulptoriaus angelų kolekciją — net keturis. „Labai džiaugiuosi, kad jie papuolė į jo rankas, — sako menininkas. — Žinau, kad jis vertina mano skulptūras, saugo jas, rūpinasi. Tokiems užsakovams galiu kurti ir kurti.“

Menas vis arčiau

„Man sekasi, nes tikrai daug dirbu, — teigia Vaidas. — Džiaugiuosi, kad galiu gyventi iš savo darbų, Lietuvoje nedaug kam taip pasiseka. Nebijau krizės, tikiu, kad menui ji nebaisi. Juk žmonės vis dažniau investuoja į kūrybą, o ir patys tampa jai vis artimesni.“

Vienas iš pavyzdžių — Vaido instaliacija iš tikrų obuolių. Pirmą kartą Lietuvoje buvo sukurta skulptūra iš tikrų obuolių, atkūrusi sostinės senamiesčio vaizdus. Jai buvo panaudota beveik 5 tūkst. obuolių.

„Tai išskirtinis atvejis mano kūryboje, nes šiai instaliacijai buvo naudojami tik tikri obuoliai, o meninės instaliacijos kūrimo procesą galėjo ne tik stebėti, bet ir prie jo prisidėti visi norintieji“, — tvirtina Vaidas. Anot jo, „gyvai“ miesto skulptūrai, kurios plotis siekė 24 kv. m, sukurti buvo naudojama didžiulė 30–40 cm aukščio pakyla.

„Man džiugu, kad prie kūrybos prisidėjo itin daug žmonių, — sako Vaidas. — Paimi obuolį ir toje vietoje turi parašyti palinkėjimą „Rimi“. Gal todėl, kad obuoliai buvo už dyką, o gal todėl, kad žmonės norėjo sudalyvauti meno kūrimo procese, bet veiksmas vyko itin sparčiai. Viskas taip gražiai atrodė — tikras spektaklis.“

Menininkas įsitikinęs, kad tokių renginių reikia, ir kuo daugiau. Jie auklėja, kultūrina visuomenę. Tą patį daro ir Vaido kuriami angelai.