Vertėjai ir redaktoriai nebendrauja: kenčia grožinių tekstų kokybė

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šių metų gegužės 10 dieną, 18 valandą, rengia diskusiją „Ranka rankon: vertėjas ir redaktorius“. Renginyje bus kalbama apie vertėjų, redaktorių ir kalbininkų bendradarbiavimą, redaktorių užduotis ir ribas, lietuvių kalbos taisyklių ir meninio stiliaus derinimą. Diskusijoje dalyvaus literatūros vertėjai, kalbos redaktoriai, kalbininkai ir leidyklų atstovai.

Kaip teigė LLVS pirmininkė Jurgita Mikutytė, pastaruoju metu literatūros vertėjai ir redaktoriai bendrauja vis mažiau. Tradiciškai redaktorius ir vertėjas suredaguota rankraštį turėtų peržiūrėti kartu ir aptarti taisymus bei abejotinus atvejus. Deja, kuo toliau, tuo dažniau jie nė nemato vienas kito, o dėl to dažnai nukenčia išversto kūrinio stilius ir prasmė.

Kita problema yra ta, kad neretai redaktoriai taiso vadovaudamiesi ne kalbos jausmu, o Valstybinės kalbos inspekcijos baime. Šitaip teksto kalba yra nuskurdinama ir praranda savitumą bei meninį lygį. Pasak J. Mikutytės, meninė kalba pasižymi tuo, kad jai būdingas normos pažeidimas, be to, kartais juk būna taip, kad kūrinio kalba yra netaisyklinga, nes taip autorius išreiškia vieną ar kitą idėją. O ištaisius tekstą vadovaujantis vien bendrinės kalbos normomis, jis gali netekti daugelio stilistinių niuansų. Kita vertus, įsigilinusio į literatūros kūrinį redaktoriaus patarimai vertėjų yra labai vertinami.

Jauni redaktoriai neperima patirties iš vyresnių

Pasak Valstybinės kalbos inspekcijos vyresniosios inspektorės Astos Barzdenienės, didžiausia verstinių knygų bėda yra ta, kad dauguma jų išleidžiama apskritai be redaktoriaus. Į klausimą, kokia jos nuomone yra Lietuvos leidyklų leidžiamų grožinės literatūros vertimų kalba, A. Barzdenienė atsakė, kad „dažnai pasitaiko, jog verstiniame kūrinyje kalbos klaidų būna vos kelios (puikus redaktoriaus darbas), bet pati knygos kalba skurdi, neišraiškinga, su lietuviams nebūdingomis sakinių konstrukcijomis ir pan. Turbūt viena iš priežasčių yra ta, kad vertėjui kartais labiau rūpi perteikti originalo, o ne gimtosios kalbos grožį, tad rezultatas būna prastas.“

Leidyklos „Alma littera“ redaktorė Bronė Balčienė daugelio verstinių knygų kalbą pavadino tragiška. Pasak jos, už tai yra vienodai atsakingi tiek vertėjai, tiek redaktoriai – viskas priklauso nuo jų patirties ir požiūrio į savo darbą. Pastaruoju metu itin paaštrėjo problema, kad jauni leidyklų redaktoriai neperima patirties iš vyresnių, labiau patyrusių savo kolegų, o ir pačios leidyklos nesistengia redaktorių ugdyti.

Apie tai, ar redaktoriai bijo gauti Valstybinės kalbos inspekcijos raštą dėl kalbos klaidų, B. Balčienė sakė, kad svarbiausia redaktoriui turėtų būti knygos kokybė, o ne ambicijos, taigi tokie raštai turėtų išeiti tik į naudą. Tačiau, pasak jos, Valstybinė kalbos inspekcija dažniausiai suskumba tikrinti knygas tik tada, kai gauna skundų. Dažnu atveju yra tikrinama neįsigilinant į kontekstą ir stilių, pavyzdžiui, svetimžodžiai yra taisomi net tiesioginėje kalboje, kuri, kaip žinia, yra veikėjo raiškos priemonė ir apskritai neturėtų būti norminama. Savo poziciją B. Balčienė žadėjo diskusijos metu išsakyti ir patiems Inspekcijos atstovams.

Renginys „Ranka rankon: vertėjas ir redaktorius“ vyks Vilniaus mokytojų namų Mažojoje konferencijų salėje. Įėjimas nemokamas. Tuo pačiu bus paminėtas antrasis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos gimtadienis. 2004 m. gegužę įkurta LLVS šiuo metu vienija 84 narius.