Tad dvidešimto tarptautinio modernaus šokio festivalio proga, prie stiklinio virtuvės stalo mes šnekamės apie gerą šiuolaikinį meną, kultūros politiką ir tris praėjusius šiuolaikinio šokio dešimtmečius Lietuvoje.
- Ar tai kas nematyta jums yra įdomu?
- Taip. Mane žavi nauji dalykai ir gera kokybė. Nesvarbu koks tai žanras, net nėra svarbu kokia meno rūšis – svarbiausia yra kokybė. Man patinka novatoriškumas, spektakliai, kurie mane šokiruotų, stumtelėtų pasidomėti daugiau, priverstų susimąstyti apie man nežinomus ir nematytus dalykus.
- O kas yra „kokybė“? Tai atlikimo kokybė ar kažkas daugiau?
- Kokybė – tai visuma. Kai žiūri ir atsiranda savotiškas intuityvus supratimas, kad tai yra gerai, nesvarbu, koks tai žanras. Tu jauti visom savo sielos ir kūno skaidulom, kad tai yra gerai, tuo metu atrodo visai nesvarbu, ką menininkai norėjo tuo pasakyti. Aš kalbu apie vizualius, teatro bei šokio menus, kurie pritrenkia savo kokybiška visuma. Dažnai būna, kad kiti gilinasi, bando atsekti kažkokią siužetinę liniją. Manęs tai visai nedomina, man įdomu, kaip tai padaryta, kaip įdomiai sumanyta ir išreikšta.
- Kokio laikmečio menas jums artimiausias?
- Šiuolaikinis. Aš jau praėjau tuos etapus: brendimo ir žinių kaupimo. Kadangi aš daugiau gilinuosi į judesio meną, man įdomu šių dienų aktualijos. Nors nesu abejinga ir kitokio žanro menams. Tačiau neseniai Vienoje vykusi grafičių paroda man nesukėlė didelio susidomėjimo. Man patinka paslaptingi dalykai, todėl ir mene mane žavi, šiek tiek paslapties turintys akcentai, kurie sukelia klausimų.
- Reiškia, grafičiai jums atrodo pernelyg akivaizdūs?
- Nelabai daug žinau apie šią sritį, nors esu buvusi Portugalijoje renginyje, kur buvo ištapyti griuvėsiai. Ten mane nustebino, Leonardo da Vinči stiliumi nutapytas graffiti. Atskirai šia sritimi nesidomiu, tenka pamatyti tik kaip praeiviui.
- Ar skaitote knygas?
- Šiuo metu retai – nėra laiko. Šiaip pastaruoju metu skaitau ir vartau knygas susijusias su mano darbu, nes yra labai daug informacijos, kurią turiu sekti. Paprasčiausiai, mano darbo grafikas labai įtemptas, atsipučiu tik vidurnaktį, o tuo metu dažniausiai jau nieko nesinori, bet tenka atsiversti darbinius popierius, kurių susikaupia dienos bėgyje.
- Prieš Berlyno sienos griuvimą jūs jau domėjotės šiuolaikiniu šokiu?
- Iki to laiko mes nuėjome ilgą kelią. Kaip iš kokio kiaušinio bandėme išsiristi į viščiuką, bandėme peršokti tam tikrą, nežinioje praleistą laikotarpį. Mes veržėmės patirti tai, ko netekome per ilgą laiką. Šokau etnografinio išraiškos šokio kolektyve, laikas buvo sustojęs. Išlaikytos pažiūros ir filosofija to, kas buvo iki karo pas Danutę Nasvytytę Vokietijoje. Sienoms iškilus, informacija mūsų nebepasiekdavo, todėl liko prieškarinė estetika, tas pats muzikos traktavimas, formos. Ir staiga, kai nuvažiavome į žymiąją Gretos Paluccos baleto mokyklą Dresdene... atrodė lyg pirmą kartą būtume nukeliavę į mėnulį.
- Kada tai nutiko?
- Pirmą kartą važiavau su Kira Katerina Daujotaite, tai įvyko dar prieš 1980 metus. Vėliau aš pradėjau savo kelią ir nuo 1984 m. iki 1989 m. ten važiuodavau kiekvieną vasarą. Paskutinieji metai parodė, kad pasaulis nori tokio šokio, o mes net nežinojom, kad šiuolaikinis šokis turi techniką– visada atrodė, kad jis šokamas laisvai. Patys nemokėjome technikos, todėl iki 1989 metų mes vijomės ir mokėmės.
Kaip tu negali su devyniolikto amžiaus suknele pasirodyti gatvėje XX a. pabaigoje, taip ir tada mūsų dalyvavimas festivalyje sukėlė keistą atgarsį – iš kur atsirado teatras, kurio nėra. Jau tuomet pasauliui reikėjo didelio impulso. Gyvavęs modernaus šokio judėjimas buvo besibaigiąs, modernaus šokio mokyklų technikos, tokios kaip Merce Cunningham, Marthos Graham, dėstomos visose šokio mokyklose. Po to atsirado postmodernizmas, šiuolaikiniai dalykai.
- Iš kur sovietiniais metais gaudavote informacijos apie šokio mokyklas užsienyje?
- Jokios informacijos nebuvo. Visa tai buvo naujas pasaulis. Jame išmokti naujos technikos, tai lyg išmokti naujos kalbos. Vaizdinės informacijos iki nepriklausomybės laikų nebuvo, nebent viena kokia nors labai gera šokių trupė suorganizuodavo po Tarybų Sąjungą gastroles, tada Vilniuje, operos ir baleto teatre būdavo vienas koncertas. Kai pažiūrėdavau į programėlę buvo galima pamatyti užrašą – „Talinas-Vilnius-Kijevas“ arba „Leningradas-Vilnius-Maskva“. Kai sužinodavau, kad tos trupės atvažiuoja į Lietuvą, aš stovėdavau eilėse prie bilietų. Visų pirma būdavo itin sudėtinga ten papulti, bet mes norėdavome pažiūrėti ir repeticijas. Per paradinį įėjimą eidavome ramiais veidais, lyg būtume to pasaulio balerinos, kad budintis mūsų nepažintų. Susirasdavome, kurioje studijoje jie repetuoja, tada pasiprašydavome, kad leistų kur nors kamputyje mums pažiūrėti repeticiją, o vakare dar pažiūrime ir spektaklį. Tai būdavo mano impulsas, dozė visiems metams.
- Jūsų nuomone, šiuolaikinis menas turėtų šokiruoti?
- Man atrodo, kad tai priklauso nuo žmogaus, žiūrovo, nes viena tai šokiruos, kito ne. Būtina atsi-velgti į tai, kokiame kontekste tai vyksta. Ramūnas Jaras kažkada yra daręs tokią akciją – jis atnešė sudžiovintą savo ekskrementą į menininkų namus, ten vyko sezono uždarymas, ir „tai“ pateikė ant stalo, kaip kažkokį protestą. Apie „tai“ rašė visi laikraščiai.
Todėl ir kalbėjau apie kokybę. Aš ją pastebiu, kai menininkas daro ne šiaip sau, o meistriškai. Man patinka būti šokiruotai gerąja prasme – ne nuo siaubo, o nuo beprotiško įdomumo. Šokiravimas naujumu, neįprastumu – tokiam šokiravimui aš sakau „Taip“.
- Kaip vertinate dabartinę Lietuvos kultūros politiką?
- Aš visai nejaučiu tokios politikos, jei iš viso tokia čia egzistuoja. Man atrodo, kad stichiškai kiekvienas propaguoja savo madą, kiekvienas dirba savoje srityje. Nors man norėtųsi, kad mes, meno atstovai, daugiau bendrautume tarpusavyje. Taip, mes bandome daryti šiokius tokius junginius su kito žanro menininkais, kurie įgauna festivalio formą. Dalyvavimas tokiuose renginiuose yra galimybė susipažinti su kitos srities atstovais. Tokiu būdu gali gimti visai nauji „tvariniai“.
- Ar nejaučiate atskirties nuo centro dirbdama Kaune?
- Taip. Vilnius man kaip kaunietei yra lyg pasaulis, todėl jei ne pasaulyje tai norėčiau būti Vilniuje, bet taip atsitiko, kad esu Kaune. Dažnai pagalvoju, kad galėčiau gyventi kitokį gyvenimą, nes iš tiesų jaučiu atskirtį ir porvincialumą. Kai buvome atskirti didelėmis sienomis, atrodė, lyg gyventume kitoje planetoje. Keista – sienos išnyko, bet jausmas liko tas pats. Ir maža tai pavadinti jausmu. „Tai“ akivaizdu kai keliauji į svečias šalis, kur visi nuo seno kaip viena šeima. Čia, šokio pasaulyje, staiga atsirandame mes, kurie nori įšokti į tą patį katilą, bet senbuviams to net nereikia ir jie nemato kažkokio stebuklo, kurį mes galėtume padaryti. O kaip tą stebuklą padaryti? Projektų pagalba bandome kaip nors „įsipaišyti“ ten, bet kada įvyks tikra integracija, kada liks viena pasaulio ar Europos šeima, nežinau, gal praeis dar kokie 50 metų.
