Vilmantai, ką galėtumėte atsakyti į šį komentarą ir kaip jūsų kūryboje atsirado T. Richardsono fotografija?
Jau esu minėjęs, kad mano kūriniui buvo panaudota Calvino Kleino džinsų reklamai skirta fotografija. Specialiai pasirinkau tą džinsų simboliką. Tai – tarybinės santvarkos laisvės, hipių simbolis. Džinsas su tarybiniu laikotarpiu man puikiai siejosi. O fotografijų perfrazavimas meno istorijoje nėra nei nauja, nei sena. Vieni autoriai remiasi fotografijomis iš mobilių telefonų, o, pavyzdžiui, Dega ar Tuluzas-Lotrekas naudojosi pirmosiomis fotografijos galimybėmis.
Būna, kai fotografai vienas kitą perfrazuoja. Pavyzdžiui, paskutinis skandalas įvyko „Tate Modern“ galerijoje, kai Niujorko fotografas Richardas Prince'as paėmė Garry Grosso fotografiją (joje įamžinta nuoga aktorė Brooke Shields, kai jai buvo dešimt metų - red. pastaba), suteikė jai naują koncepciją, naują pavadinimą ir eksponavo pop art parodoje kaip autorinį kūrinį. Ji buvo pašalinta iš parodos kaip jo kūrinys ir dėl pedofilijos atspalvių.
Dar vienas, garsiai nuskambėjęs meno projektas - pora menininkų nupirko visas Hitlerio akvareles, jas užtapė gėlėmis ir pristatė kaip savo kūrinius. Intervencija į kitą autorystę – ne naujiena. Mene ji dažnai naudojama, cituojama, perfrazuojama ir t.t...
Kur ta riba, kiek galima perfrazuoti, panaudoti kitą kūrinį savo darbui?
Tos ribos aš pats nenustatysiu, nes menininko keliai – įvairūs. Taisyklių kaip ir nėra. Yra tik kelias, kuriuo einant norisi išdėstyti savo mintis, pačią pagrindinę koncepciją, ideologiją, ar cituotum, ar perdarytum filmą, garsų paveikslą, nuotrauką.
Kada menininkas pasirenka perfrazuoti ar cituoti kito menininko darbą?
Pavyzdžiui, aš daugybę metų planavau tapyti paskutinę vakarienę, kurią sukūriau 2007 metais, tuomet tai buvo iš dalies vieno kelekcininko pageidavimas. Taip pat man tai buvo tema, prie kurios prisiliesti – sudėtinga. Apsikroviau istoriniais albumais, žvelgiau į klasikinę Leonardo Da Vinci vakarienę. Tai buvo bandymas suartėti su pačia tema ir atrasti būdą, kaip ją išspręsti. Buvo pasiremta daugybe klasikos kūrinių, nors sąsajų nedaug, bet buvo naudojama papildoma medžiaga. O kartais naujas laikmetis gali padiktuoti intervenciją į tam tikrą kūrinį.
O sukeisti mintį apskritai egzistuojančio kūrinio yra kaip muzikos kūrinio remiksavimas. Būna, kad nebežinai, kuris originalas. Kartais, įdėjus į ranką pjautuvą ar iš taikaus vaizdo padarius karingą, kūriniui suteiki visai kitokias prasmes.
„XXI a. Madonoje“ pastebime, kad išlieka ne tik pagrindinių dviejų figūrų – motinos ir vaiko - padėtis tokia pati, kaip fotografijoje, bet ir jų bruožai. Kodėl juos išlaikėte?
Ten yra suteiktos spalvos, pjautuvas, raudonų kelnių simbolis, džinsų, o tie bruožai... Gal kad buvo pasirinkta tapybos technika, jeigu būtų vien tik paimta reprodukcija ir vėl kažkas dekoruota (meno istorijoje daugybė pavyzdžių, kai tapoma ant fotografijų), būtų kitas variantas.
Ar šiuo metu yra kūrinys, kurį norėtųsi pateikti kitaip, savaip, perfrazuoti?
Neseniai per „Scanoramą“ rodė „Antikristą“, tai buvo gana įdomus susidūrimas su jo kūrybiniu pasauliu. Kai kurias scenas aš netgi esu nupaišęs eskizuose 1994 metais. Kaip minėjau, kartais tos keistos mintys aplanko ir kitus kūrėjus. Ir tame pačiame filme matome, kad kai kurie aštresni motyvai paimti iš Viduramžių graviūrų ar kažkokių dalykų, kurie, vėl gi, gimsta pačiam kūrėjui jo naujose vizijose.
Kokia jūsų reakcija į tokius pastebėjimus, kuriuos gavome iš mūsų skaitytojus? Ar jie jus stebina?
Galbūt, jeigu būtų personalinė paroda su kažkokia papildoma medžiaga, restrospektyva, tada gal kitaip priimtų tuos kūrinius. Kadangi tai buvo vieno kūrinio („XXI a. Madonos“ - red. pastaba) eksponavimas be konteksto, žmogui pasirodė netikėtas arba tapo atradimu.
Galbūt tai netikėta Lietuvos žiūrovui, nes meno pavyzdžių su menotyrininkų paaiškinimais mažiau. Mažai žinome ir pačią meno istoriją. Pasaulyje menas taip toli nužengęs, kad kartais kalbėdami, kas yra šiuolaikinis, modernus ar progresyvus menas, neįsivaizduojame, kiek toli jis nužengęs...
Koks jūsų paveikslo „XXI a. Madona“ likimas? Galbūt paveikslas jau turi savo pirkėją? Ir kokie tolimesni planai, kas bus toliau?
Paveikslas Londono „Saatchi“ galerijoje dar kabės dvi savaites. Buvo juo domėtasi, tačiau kol kas aš nieko tikslaus nesu gavęs. Vieni manęs klausė, kas čia būna, kai būna, aš atsakiau - užlipi į kalną ir vėl turi nulipti... Pabūni, pajauti kažkokį skersvėjį, pasigroži ta siena, ta sale, iš dalies patenkini kažkokį menininko ego...
