Tai vienas iš retų atvejų, kai lietuviškam kinui skiriamas toks ypatingas dėmesys, nepamirštant, kad filmo kūrėjas dar tikrai labai jaunas.
Pats režisierius Emilis Vėlyvis, kalbėdamas apie savo filmą, išlieka konkretus ir lakoniškas.
urbaNation: Tavo mintys apie kiną...
Emilis Vėlyvis: Kino kaip meno prigimtis lemia jo paskirtį būti žiūrimam, t.y jis skirtas žiūrovui, žmogui, o ne atskirai tautai ar uždaram žmonių ratui. Juk bet kurioje meno rūšyje geras kūrinys yra aktualus ir įdomus įvairiausioms kultūroms, yra internacionalus. Tai vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriuo, manau, turėtų vadovautis Lietuvoje kiną kuriantys menininkai. Deja, taip nėra.
Filmas „Zero“ tiek žiūrovų, tiek ir kritikų vertinamas gana prieštaringai. Vieniems tai bene geriausias lietuviškas filmas, nepaisant žiaurumo ir keiksmažodžių, o kitiems - per sunkus, žiaurus, piktas. Kaip vertini tu pats?
Išties atsiliepimų girdėjau daug ir įvairių, pavyzdžiui, šūdas, košmaras, nu na.., zjb... ir pan. (juokiasi). Apskritai visi filmai vertinami įvairiai, nes tai priklauso nuo žmonių. Filmas ne saldainis, jis negali patikti visiems, to ir nereikia siekti ir juo labiau norėti.
Antra vertus, kaip pats pastebėjau, mano filmai niekada nepatiks žmonėms, ieškantiems gilių prasmių, ilgų planų, tylių garsų ir panašiai. Aš ne kartą esu minėjęs, jog mane labiau domina formalioji kino pusė, nes jeigu jau turi ką pasakyti, ieškok būdų, kaip tai padaryti. Dėl šios priežasties man artimas ir didysis formos konceptualistas Quentinas Tarantino. Norint sulaužyti piešinio anatomiją, pirmiausiai turi perprasti anatomiją!
Jei reiktų pačiam apsakyti, apie ką yra tavo filmas „Zero“?
Apie Lietuvos gyvenimą (juokiasi). Iš tiesų tai sunku apie filmą pasakoti – jį reikia žiūrėti.
Papasakok apie patį scenarijų.
Tai eksperimentas, kurį paskatino eilė pastatytų filmų, parašytų scenarijų ir išgimdytų dialogų. Mano galva, viena iš pagrindinių problemų lietuviškame kine yra dialogų dirbtinumas ir „negyvumas“. Nežinau kieno kaltė didžiausia – ar scenarijų, kurie dažnai apkaustyti literatūrine kalba, ar režisierių, kurie skubotai ir per daug pasitikėdami realumu įgyvendina nerealų tekstą. Gal tai pačių aktorių problema, kuriems dažnai lietuviškame kine „nelimpa“ dialogas.
Blogiausia, kad gan dažnai dialogus tenka improvizuoti jau pačioje filmavimo aikštelėje tam, kad išvengtum literatūrinės kalbos, kuri kine labiausiai rėžia ausį. Todėl kreipiausi į raštingus žmones - Aidą Puklevičių, Darių Lukoševičių ir Joną Banį. Jie sutiko bendradarbiauti šiame kūrybos etape ir sukurti personažams dialogus. Mintis buvo paprasta – išspręsti dialogų monotoniškumo problemą.
Kadangi filmo scenarijų sudaro keletas istorijų, kuriose pagrindiniai personažai skiriasi savo aplinka, išsilavinimu, amžiumi, darbo pobūdžiu ir t.t., skirtingų personažų dialogus/monologus paskirsčiau skirtingiems rašytojams, kurie, manau, patys būdami gan skirtingos asmenybės, sukūrė filmui dinaminį dialogą – kiekvienam veikėjui atskirai, pagal jauseną, pasaulėžiūrą, mąstyseną.
Kaip kilo tokia idėja?
Idėja – nežinia iš kur. Tiesiog atėjo ir tiek (šypsosi).
Daug kas giria „Zero“ dialogus. Matyt iš tiesų pasiteisino, jog juos rašė 3 skirtingi rašytojai. Ar pats esi jais patenkintas?
Taip, aš esu patenkintas ir tikiuosi, kad su Jonu Baniu, Aidu Puklevičium bei Darium Lukoševičium dirbsime toliau ir ateityje tikrai parsivešime iš Kanų auksinę palmės šakelę! Garantuoju! (juokiasi)
Sklando gandai, kad rašant dialogus, tam kad jie skambėtų kuo tikriau ir įtikinamiau, tau patarė nusikalstamo pasaulio atstovai. Ar tikrai taip buvo?
Aš pats kreipiausi į juos ir jie mielai sutiko man padėti.
Tau tai buvo pirmasis ilgo metražo filmas, nors prieš tai esi jau ne kartą išmėginęs jėgas „anapus kadro“. Žiūrovams žinomi tavo trumpametražiai darbai „Mazgas“, „Matvaju“. Kaip sekėsi „Zero“ filmavimo aikštelėje?
Visa problema tai, kad biudžeto praktiškai nebuvo, dar net teko pridėti savo. Tačiau dirbo labai šauni kompanija, su kuria praleidome iš viso 28 filmavimo pamainas. Tik šių žmonių atsidavimo dėka buvo pastatytas šis filmas ir mes įrodėme, kad galime tai padaryti.
Kokie tolimesni tavo planai, kada vėl galima bus tikėtis išvysti naujų kūrybos vaisių?
Tolimesni planai daugiau priklauso nuo finansavimo, nes idėjų, scenarijų turiu daug. Bet joms įgyvendinti reikia laiko – kine prie to dirba daug žmonių.
Kai „urbaNation“ kalbino Emilį, jis buvo ką tik baigęs filmuoti grupės „Gravel“ vaizdo klipą, kuris, paties žodžiais tariant, „bus toks, kokio lietuviai dar nematė“.
