Na, fotografu manęs vadinti dar nereikėtų (juokiasi). Kinas nėra man visiškai nepažįstama teritorija. Esu dalyvavęs kelių trumpametražių bei mėgėjiškų filmų kūrime. Taip pat teko filmuotis režisieriaus A. Pozdniakovo filme „Kažkas Atsitiko“ bei M. Giedrio „Parodų Rūmai“.
Ten ir pamačiau, kaip veikia tas visas didelis mechanizmas. Rizikos nejaučiau. Paprastai matai žmones, su kuriais ruošiesi dirbti ir jei pasitiki jais, tai rizikos jausmas neaplanko.
Ar ilgai svarstei, sulaukęs pasiūlymo vaidinti ir kurti muziką filmui “Nereikalingi žmonės?”
Man patiko scenarijus ir režisieriaus Mariaus Martinsono požiūris. Mes iš karto radome bendrą kalbą. Man labai svarbus asmeninis kontaktas. Apsiimu dalyvauti kokiame nors projekte, kai pajuntu, jog yra galimybė dirbti gerame kolektyve.
Toks ir buvo surinktas „Nereikalingų Žmonių“ kūrimui. Mane gerąja prasme nustebino Mario pasiryžimas mesti visas pajėgas filmui. Ne viską galima logiškai paaiškinti. Tiesiog pajutau, jog turiu dalyvauti, nes tai proga, kurios laukiau ir kuri laukė manęs…
Kurti muziką filmams ir spektakliams yra sena mano svajonė ir aš jau turbūt esu pribrendęs tam. Prieš kelis metus su režisieriumi E. Nekrošiumi dirbau Romoje prie jo spektaklio „Ivanovas“, kuriam taipogi parašiau muziką. Tai buvo labai gera patirtis man.
Ar ir tavo atėjimas į kiną – dėsningas ir nulemtas?
Kažkada, kai buvau maždaug dešimtoje klasėje, mūsų Antakalnio vidurinėje mokykloje, režisierius Raimundas Banionis filmavo vieną jo filmo „Mano Mažytė Žmona“ scenų. Žiūrėjau išplėtęs akis į tuo metu dar jauną, bet jau žinomą aktorių S.Balandį, kuris man buvo didelė žvaigždė. Tada ir pajutau, kad labai norėčiau vienaip ar kitaip dalyvauti filmų kūrime.
Be abejo, tais laikais visi paaugliai norėjo būti kino žvaigždėm, bet dabar man įdomūs visi procesai, dėl kurių gimsta filmas. Manau, kad mūsų svajonės vienaip ar kitaip mus susiranda, nes jos suteikia kryptį mūsų pasirinkimams.
Ar sausio 11 dieną, per filmo premjerą, bus galima vadinti tave debiutantu? Ar lydės tave “debiutanto sėkmė”?
Nežinau ar čia reiktų viską suvesti į kažkokias mistines formules. Tiesiog ateikite, pamatykite ir įvertinkite.
Kokiomis nuostatomis vadovavaisi kurdamas muziką “Nereikalingiems žmonėms”?
Kuriant muziką filmui, tiesiog stengiausi išreikšti tą nuotaiką, kuri papildytų filmo personažus. Muzika filmui ar spektakliui, tai ne tik muzikinės temos. Tai atmosferos kūrimas, garsai. Labai svarbi filmo garso takelio dalis yra garsinis apipavidalinimas. Todėl labai džiaugiuosi, kad dirbau kartu su vienu geriausių šios srities specialistų Lietuvoje A. Pugačiausku.
Aš sakyčiau, kad tavo dainos žadina mumyse ilgesį. Ilgesį anapusinio, nepasiekiamo, bet siektino gėrio, grožio, meilės. Ar ir filmo “Nereikalingi žmonės” muzika kvies eiti, kur šaukia tobulumo ilgesys?
Visa įmanoma žmogaus kūryba, netgi socialistinis realizmas, yra žmogaus ilgesio išraiška nepasiekiamiems ir idealizuotiems svajonių pasauliams.
Kokie vaizdiniai, įvykiai, nuotaikos turėjo įtakos “Nereikalingų žmonių” muzikai?
Jūs čia per giliai kapstote (juokiasi). Labiausiai man padėjo tai, kad ir pats dalyvavau filmavimuose. Dėl to tiesiog turėjau daugiau progų pajusti filmo nuotaikas ir atmosferą.
Kokius uždavinius filmo “Nereikalingi žmonės” muzikai kėlė režisierius? Ar lengvai radote bendrą žiūrėjimo, tiksliau - girdėjimo, kampą?
Jis pasakė: daryk, kaip jauti. Vėliau, kai atnešiau krūvą visokių bandymų, mes rinkome tai, kas geriausiai tinka ir redagavome, derindami su nufilmuotomis filmo scenomis.
Filme tavo personažas beprotiškai sunkią gyvenimo akimirką bėga iš miesto ir ieško nusiraminimo nuostabaus grožio Airijos kalnuose. Gal šis epizodas atsirado filme tau pasiūlius?
Tai atspindi mano vieną mintį, kad lietuviai, nors ir tapę katalikais, giliai širdyje liko pagonys. Mes labai stipriai susiję su gamta. Jei dailininką galime pažinti iš jo paveikslų, tai Dievą galime pažinti iš jo kūrinių. Filmo epizodą sugalvojo scenarijaus autorius, bet džiaugiuosi, kad ta vieta filme yra, nes tie kriokliai išties labai įspūdingi ir veikia raminančiai.
Tavo vaidinamas kunigas ieško laimės, mėgina pasislėpti nuo problemų svetimoje šalyje. Ar tai teisingas kelias?
Negaliu būti savo personažo teisėjas. Žmonės dažniausiai važiuoja kažkur toli, kad atrastų tai, kas visada šalia.
Tavo personažas tarsi įkalintas vienoje vaikystės akimirkoje. Ar pasitaiko sutikti žmonių, kurie, ir nugyvenę nemažą gyvenimo dalį, vis dar sprendžia vaikystėje iškilusias problemas?
Kiekvienas žmogus visą gyvenimą nešiojasi kažką stipraus, ką patyrė vaikystėje. Vienų patirtis šviesi, kitų – ne, tačiau tai be jokios abejonės visada vienaip ar kitaip įtakoja mūsų gyvenimą.
Kiek tau svarbus kinas?
Kinas yra visų menų sintezė. Jame įmanoma viskas. Dėl to turbūt Vladimiras Iljičius kažkada pasakė: „iš visų menų, mums svarbiausias yra kinas“. Gudrus, gyvatė buvo (juokiasi).
Ar dažnai susimąstai, apsvarstai, kas tu toks, kokia tavo misija šiame pasaulyje ir kodėl tu čia?
Dažniausiai jaučiuosi, kaip laiškanešys, nes kartais gaunu laišką ar žinutę, kurią žinau kam ir kaip perduoti. Tai tuo ir užsiimu.
Ar nujauti, kur dar gali nuvesti tavo kelias?
Man svarbiausia yra tai, kur esu čia ir dabar. Kas bus toliau tebūnie siurprizas, juolab, kad vis tiek to niekada neatspėsi, todėl neverta gaišti laiko.
Ką dar norėtum pasakyti tiems, kas ateis perskaityti tavo naujausio laiško filme “Nereikalingi žmonės”?
Visa pasakys krentantis vanduo.
Kino kompanijų ARTeta, ART&A ir LKS prodiusuotas filmas „Nereikalingi žmonės“ Lietuvos kino teatruose nuo sausio 11 d. Filmo muzikinį takelį autorius žada išleisti po filmo pasirodymo.
