Vienuose Džeimsas - tikras didvyris, Laukiniuose vakaruose pratęsęs savo Pilietinio karo odisėją, kituose - negailestingas žudikas. Šiuo metu ekranuose pasirodantis Andrew Dominiko filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (“The Assassination of the Jesse James by the Coward Robert Ford”, JAV, 2007) neprimena anų vesternų.
Filmo kūrėjai, sekdami Rono Hanseno romanu, bando suprasti, kas iš tikrųjų buvo Džesis Džeimsas ir jo žudikas Robertas Fordas, bei paanalizuoti jų mitą, kurio reikšmę pas mus, ko gero, sunku įvertinti. Filmo veiksmas nukelia į 1881-ųjų rudenį, paskutiniuosius Džeimso gyvenimo metus.
Jis prasideda plėšiko ir didžiausio jo gerbėjo Roberto Fordo pažintimi. Dabar visi žino, kad Džeimsas buvo narsuolis, o Fordas - bailys (tai, beje, parašyta ir ant Džeimso antkapio), bet Dominikas nori suprasti, kodėl istorijoje jie išliko būtent tokie. Didvyris ir bailys. Auka ir žudikas.
Brado Pitto meistriškai kuriamas Džeimsas (už šį vaidmenį aktorius apdovanotas Venecijos kino festivalio prizu) atsiskleidžia ne iškart. Regis, šiame žmoguje dera nesuderinami dalykai - žiaurumas ir drąsa, įžvalga ir liguistas nepasitikėjimas kitais, talentas mėtyti pėdsakus ir paprasto gyvenimo troškimas.
Džeimsas jaučiasi pavargęs, jis tapo įtarus, jo elgesys nepaaiškinamas ir grėsmingas. Bet jis - pats pavojingiausias nusikaltėlis, už kurio galvą pažadėta suma tik auga. Todėl lyg prieš savo valią jis tęsia nusikaltimus, nors gal ir norėtų pasikeisti, ramiai auginti vaikus, gyventi kitaip. Gali net pasirodyti, kad jis rengiasi tam kitam gyvenimui. Arba mirčiai.
Tą akimirką Džeimso gyvenime nedrąsiai pasirodo jaunasis Robertas Fordas (Casey Affleck). Tas, kuris nuo vaikystės skaitė apie Džeimso žygius, žavėjosi juo ir norėjo būti kaip Džeimsas. Tačiau susitikimas su legenda nuvilia Fordą.
Jis ne taip įsivaizdavo savo gyvenimą šalia didvyrio. Palaipsniui susižavėjimo vietą pradeda užimti baimė ir net neapykanta. Dviejų vyrų santykius sunku įvardyti. Jie nuolat keičiasi. Gali įžvelgti ir mokytojo bei mokinio, žvaigždės ir fano, aukos ir budelio siužetus. Kuo toliau, tuo daugiau klausimų, į kuriuos paprastai neatsakysi. Juk ir įžvalgusis Džeimsas, matyt, gyvenimo pabaigoje nelabai pasitikėjo Fordu, bet kažkodėl ramiai atsuko jam nugarą ir leido šauti.
Tačiau po šio šūvio Fordo gyvenimas ritosi tik žemyn. Jis bandė išnaudoti sensacija tapusį Džeimso nužudymą ir važinėjo po Ameriką vaidindamas save, šaunantį į Džeimsą. Bet jis galėjo nušauti tik Džeimsą, o ne jo legendą. Galiausiai ta legenda nužudė ir jį.
Andrew Dominikas - naujokas Holivude. Iki tol jis sėkmingai kūrė trumpus filmus, muzikinius klipus. Todėl jo ryžtas kibti į vieną ryškiausių amerikiečių mitų (turiu galvoje taip pat ir vesterną) nusipelno pagarbos. Tačiau filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ palieka gana keistą įspūdį.
Viena vertus, padedamas puikaus operatoriaus Rogerio Deakinso režisierius tiesiog pasimėgaudamas ne tik demistifikuoja legendą, bet ir tiesiog muziejiškai rekonstruoja savo personažų kasdienybę - traukinius, ginklus, namus ir namų apyvokos daiktus, tą beveik fiziškai juntamą gelsvą senos fotografijos „orą“. Palyginkite, kad ir tik autentiškas negyvo Džesio Džeimso fotografijas ir filmo „materiją“.
Dominikas pabrėžtinai vengia visko, kas primintų simboliškus klasikinius vesternus. Jis sąmoningai pasirenka statiškus kadrus, tarsi versdamas grįžti į aną laiką, kai gyvenimo tempas buvo visai kitoks ir todėl filmas atrodo ilgesnis nei yra iš tikrųjų. Tačiau kruopščią istorinę rekonstrukciją filme užgožia beveik kiekviename kadre tvyranti poetiška melancholiška nuotaika. Ne kiekvienas gali būti didvyris. Legendos ir tikrovės neatitikimas - amžina tema.
