Istoriniam filmui sukurti reikalingų milijonų valstybė iki šiol nepaskyrė, nors iki tūkstantmečio minėjimo teliko metai.

Reikia pinigų ir patriotizmo

Pasak Kultūros ministerijos sekretoriaus, Kino tarybos nario Juozo Širvinsko, ministerija gali dalyti tik turimus kino projektui pinigus, o kadangi jų nėra, nėra ir ką duoti kinematografininkams. Filmo apie Margirį pastatymas kainuotų 8-9, apie Žalgirio mūšį – 17 milijonų litų.

„Man nesuvokiama, kaip į Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio programą buvo galima įrašyti istorinio filmo sukūrimą, neatidėjus tam kokių 15 milijonų litų. Negi valdžiai nešovė į galvą, kad už 3 milijonus tokio kino nesukursi? Visiškai aišku, kad 2009 metais istorinio filmo neturėsime, nes tam reikia ne tik pinigų, bet ir patriotizmo, politinės valios, žiūrėjimo ne iš valdančiųjų partijų varpinės. Deja, nelaisvės sąlygomis patriotizmo buvo daugiau – 1972-aisiais sugebėjome pastatyti filmą „Herkus Mantas“, kuris to laiko kontekste mums turėjo didelį poveikį“, – dėl valdžios vangumo apgailestavo Kino tarybos narys, kritikas Skirmantas Valiulis.

Iki šiol turimi tik abiejų filmų scenarijai. Š.Barto sumanytai istorinei juostai scenarijų parašė Marius Ivaškevičius, R.Banionio – Juozas Marcinkevičius. Abiem scenarijams patobulinti buvo skirta laiko, tačiau kuris bus pradėtas įgyvendinti, neapsispręsta. Nors Š.Barto projektas laimėjo daug simpatijų, svarstyklių lėkštę gali nusverti artėjantis dar vienas jubiliejus: 2010 metais bus minima Žalgirio mūšio 600 metų sukaktis. Dviem istoriniams filmams valdžia pinigų tikrai nesukrapštys. Tūkstantmečio programos didžiausia riekė atiduota Valdovų rūmams.

Tarp Žalgirio ir Pilėnų

„Aiškaus vienintelio lyderio tarp scenarijų nebuvo. Iš atrinktų dviejų projektų mano simpatijos – Š.Barto pusėje. Jo filmo apie Pilėnus sumanymas šiuolaikiškesnis. Aktuali jame akcentuojama idėja – tautos ir žmonės tebėra aukojami. Tačiau esama ir rizikos: ar ryškus autorinio kino atstovas Š.Bartas sukurtų istorinį filmą, kurį mielai žiūrėtų ir plati žiūrovų auditorija? M.Ivaškevičiaus scenarijus postmodernus, jo siūlomos Pilėnų temos traktuotės publika gali nepriimti“, – svarstė S.Valiulis.

„Mano orientyras – ne datų paminėjimas, o istorinis filmas apie Žalgirį. Užmegzti labai konkretūs bendradarbiavimo ryšiai su partneriais lenkais, kurie prie šio projekto ženkliai prisidėtų pinigais. Filmui sukūrti iš viso reikia 17 milijonų litų, lenkų indėlis būtų 7-8 milijonai. Mūsų kaimynams kino projektas, primenantis Žalgirio mūšį, artėjant jo 600 metų sukakčiai, labai svarbus. Prieš keliasdešimt metų pagal Henriko Senkevičiaus romaną pastatyti „Kryžiuočiai“ iki šiol tebėra žiūrimiausias filmas Lenkijoje“, – sakė „Kauno dienai“ režisierius Raimundas Banionis. Nors jo sumanytoje istorinėje juostoje apie Žalgirio mūšį centrinė figūra yra Vytautas, lenkų partnerių tai neatbaido. „Juos tenkina, kad antrasis pagal svarbą veikėjas scenarijuje yra Jogaila“, – patikino R.Banionis.

Lemia politinis sprendimas

Kad istorinio filmo projektą reikėjo pradėti nuo tvirto finansinio pagrindo, įsitikinęs ir kritikas Vaidas Jauniškis. „Labai keista nuspręsti, kad reikia tokio kino, ir neduoti pinigų jam sukurti. Juk istorinis filmas būtų turbūt vienintelis Lietuvos tūkstantmečio programos projektas, skirtas tikrai visiems jos žmonėms. Ar tokiu atveju išleisti 10-15 milijonų iš valstybės biudžeto būtų per daug? Jeigu tą filmą pasižiūrėtų milijonas žiūrovų, jis uždirbtų dešimt milijonų litų.”

„Finansuoti istorinį filmą – politinis sprendimas. Jį priimti vengiama. Bijau, kad vyksta tiesiog šio projekto žlugdymas: tik nieko nedarykime, neparodykime, ką savo istorijoje turime, susiniveliuokime“, – stebėjosi režisierius R.Banionis.

Užsibrėžus sukurti istorinį filmą iki Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečio, galima buvo eiti ir kitu keliu. „Valstybė galėjo tiesiog duoti konkretų užsakymą konkretiems menininkams, kurių talentas garantuotų meninę kokybę. Tačiau tuomet būtina laikytis principo, kad politinės simpatijos ir antipatijos temai nėra argumentas. Prisiminkime, kaip buvo su Jono Vaitkaus filmu „Vienui vieni“ apie pokario partizanus ir Juozą Lukšą-Daumantą. Kol valdė konservatoriai, tas filmas buvo valstybinis užsakymas, o kai juos pakeitė kitos politinės jėgos, pinigų jam ėmė stigti“, – ironiškai pastebėjo S.Valiulis.

Planų daugiau nei rezultatų

Bandymų sukurti filmą apie istorinę Lietuvos praeitį būta dar prieškariu, primena S.Valiulis. Pasak jo, neseniai miręs kinematografininkas Stasys Vainalavičius svajojo ekrane įkūnyti Žalgirio mūšio temą. 1938 metais buvo įsteigta bendrovė „Lietuvos filmas“, kurios gamybos viršininku tapo S.Vainalavičius, Vokietijoje užsakyta modernios filmavimo aparatūros. Tačiau visus planus suardė užgriuvusi sovietinė okupacija. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 metais buvo paskelbtas konkursas filmui apie Vytautą Didįjį sukurti. Tačiau nesulaukta nė vieno tinkamo scenarijaus, pažymi kino kritikas.

Vienintelis kino teatrus pasiekęs istorinis filmas apie baltų praeitį – 1972-aisiais į ekranus išėjęs „Herkus Mantas“. Nors jo statytoju visur įvardijamas režisierius Marijonas Giedrys, darbą prie „Herkaus Manto“ buvo pradėjęs Almantas Grikevičius. Grįždamas mintimis į praeitį, režisierius atskleidžia detalių, bylojančių, kad filmo kelias nebuvo rožėmis klotas.

„Kol aš filmavau, tuometinės valdžios dėmesio „Herkui Mantui“ nejaučiau. Pagal scenarijaus autoriaus Sauliaus Šaltenio sumanymą temos raktas buvo skaudžiai paradoksalus: prūsų tauta išnyko, palikdama pavergėjams savo vardą. Man norėjosi akcentuoti, kad sukilimą įkvėpė ir jam vadovavo jauni žmonės, nes juk Herkus Mantas žuvo labai jaunas. Tokia traktuotė buvo savotiškas ryšys ir su tuometiniais Prancūzijos jaunimo judėjimais, pakeitusiais Europos intelektualinį veidą“, – prisimena A.Grikevičius. Tačiau aplinkybės klostėsi nepalankiai. „Mane nuo filmavimo nušalino komunistų partijos centro komitetas. Estę aktorę, pakviestą Kotrynos vaidmeniui, pakeitė Eugenija Pleškytė. Keitėsi ir filmo koncepcija: iš esmės jis virto ne visai teisinga meilės istorija. Iš mano nufilmuotų epizodų M.Giedrio filme buvo panaudota tik nedidelė dalis Malborko scenų.“

Lietuviškosios kinematografijos veterano nuomone, iš istorijos nereikia daryti pigaus kičo. „Toks kinas jauniems žmonėms įdiegtų labai bjaurų supratimą apie savo valdovus, istoriją, tikybą.“

Iš dešimties istorinio filmo konkursui pateiktų scenarijų daugiau nei pusė vaizdavo Lietuvos viduramžius, kuomet mūsų valstybė driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, triuškino kryžiuočius. Natūralu, kad minint svarbią sukaktį norisi ekrane matyti kūrinį, skatinantį tautos pasididžiavimą savo istorija, o ne mazochistinę saviplaką. „Jeigu ir minėdami Žalgirio mūšio 600-ąsias metines neturėsime savo kino filmo, tauta tokio trypčiojimo vietoje nesupras“, – sakė kino kritikas ir istorikas S.Valiulis.