Skaudi realybė

Tuo tarpu, kai bemaž visas pasaulis, prigludęs prie TV ekranų, sekė taikos pasiuntinių olimpines kovas Pekine, keliautojai iš Lietuvos žvelgė į liūdnas Tėvynės netekusių tibetiečių akis ir bandė prakalbinti jų skausmo ir apmaudo kupinas širdis.

1951 m. Kinijai okupavus Tibetą karinio konflikto metu žuvo 1,2 mln. tibetiečių ir buvo sugriauta 6 tūkst. budistų vienuolynų. 1959 m. Tibeto dvasinis lyderis XIV Dalai Lama pasitraukė į Indiją.

Tuomet ir prasidėjo plati emigracija į šią šalį. Šiuo metu apytikriais paskaičiavimais emigracijoje gyvena apie milijonas tibetiečių, didžioji dalis – Indijoje, kur jiems skirtos net kelios nemažos teritorijos.

Manoma, kad Kinijos sieną kas mėnesį bando kirsti apie tūkstantis pabėgėlių. Tik pusei jų Himalajų kalnais pavyksta patekti į Indiją arba Nepalą. Kiti sušąla arba žūsta nuo kinų kulkų.

„Pabėgėliai“ tapo „Tibeto krauju“

Iš pradžių lietuvių filmavimo grupė buvo apsistojusi jaukiame tibetiečių pabėgėlių rajone Delio pakrašty, kur nūnai sukurtos gana geros sąlygos: viešbučiai ir parduotuvėlės, šventyklos ir verdantis tibetietiškas gyvenimas.

Vėliau lankėsi Darmsaloj, kur veikia Tibeto vyriausybė tremtyje, vadovaujama Jo Šventenybės Dalai Lamos. Galiausiai vyko filmuoti į „Mažuoju Tibetu“ vadinamą Ladako regioną.

Pasak režisieriaus V.V. Landsbergio, kuriamo filmo pavadinimas „Tibeto kraujas" yra darbinis pavadinimas ir jis dar gali keistis: „Iš pradžių sumanymą įvardijau tiesmukiškai – „Pabėgėliai“, bet kelionės metu kažkaip betarpiškai pajutome kraujo, žaizdos skonį... Juk Tibetas yra viso demokratinio pasaulio sopulys. Daugybėje nufilmuotų interviu su pabėgėliais kalbama apie kraują, kankinimus, kuriuos jiems teko patirti tėvynėje ar einant per sieną. Be to, filmuojant kalnų vienuolynuose vis išnirdavo vienas ir tas pats vienuoliškas kraujo spalvos aprėdas...“

Paprašytas trumpai nusakyti pagrindinį visos kelionės įspūdį, V.V.Landsbergis sakė, jog įspūdis buvo dvilypis:

„Pirmiausia, ten nuvykęs žaviesi, matydamas autentišką, unikalią dvasinę kultūrą, tūkstantmečiais perduodamą vienuolynuose iš lūpų į lūpas. Matai tarnystei, savęs pažinimui ir Dievui pasiaukojusius žmones ir tai įkvepia, suteikia viltį, kad pasaulis dvasinės raidos kelyje turi kuo pasidžiaugti bei iš ko pasimokyti. Ten plūsta europiečiai tūkstančiais, gydytis depresijų, ieškoti nusiraminimo ar savęs pažinimo, išmokti įvairių meditacijų bei kitų, netgi ir vakariečiams suprantamų praktikų, tarkim, sąmoningo kvėpavimo ar mirties nebijojimo“, - mintimis dalinosi režisierius.

„O antras įspūdis gerokai slogesnis – kai klausaisi pabėgėlių pasakojimų ir suvoki, kaip ciniškai ir metodiškai toji tibetietiškoji dvasia yra naikinama jų tėvynėje, eksperimentuojant su žmonėmis, it su menkaverčiais gyvūnais, juos gąsdinant, terorizuojant, žudant ar kitaip iškreipiant autentiškos pasaulėjautos kontūrus. Galima pasidžiaugti nebent tuo, kad nemaža dalis pabėgusių tibetiečių rado draugišką užuovėją Indijoje ir dabar ten tikrojo Tibeto yra, ko gero, net daugiau, negu pačiame Tibete..“, - pridūrė jis.

V.V. Landsbergis tęsė: „Norom nenorom visa tai lygini su lietuvių patirtimi, su tuo, ką darė sovietų okupacija Lietuvoje. Mums tai gerai pažįstama. O dar ta Rusijos agresija prieš Gruziją, kuri irgi prasidėjo mūsų ekspedicijos metu, kažkaip suplakė tas kelias problemas į vieną, gana niūrią perspektyvą – mažiukų niekas negins, jei jie neturi naudingų iškasenų ir juos okupavusi šalis yra „naudinga“ arba grėsminga užsienio partneriams...

Tibetiečiai savo dvasinių vadovų yra raginami sekti mahatmos Gandžio pavyzdžiu ir apsiginti nekovojimu bei nebendradarbiavimu su okupantais. Lietuvai juk taikaus pasipriešinimo kelias irgi atnešė išsilaisvinimą“.

Išgyvenimai iš pirmų lūpų

Pasak filmo kūrėjų, daugumos Tibeto pabėgėlių pasakojimai buvo gana panašūs. Į klausimą – „Kodėl bėgote iš Tibeto? – dažniausia buvo atsakoma maždaug taip: „ten negalėjome mokytis savo dvasinėje tradicijoje, negalėjome gauti darbo, nes visi geresni darbai paskiriami naujai atvykusiems kolonistams; norėjome pamatyti Jo Šventenybę Dalai Lamą, o Kinijoje net už jo nuotraukos turėjimą gresia kalėjimas; norėjome gyventi ir mokytis tibetietiškai, o ne mums primestoje ateistinėje okupacinėje švietimo sistemoje...“

Nors pabėgėliai pasakojo nemažai ir labai žiaurių dalykų, bet filmavimo grupės nariai sakė dar nenorį pirma laiko atskleisti visų būsimo filmo „kortų“.

„Mūsų kalbinti tibetiečiai nelabai skundėsi kuo nors; jie tiesiog konstatavo žiaurumus ir neteisybę, kurią teko patirti, bet visa tai priėmė kažkaip ramiai, kitąsyk netgi atsainiai – pasakojo būsimojo filmo režisierius, – tarsi būtų kitoje dimensijoje, kur jau nėra nei skausmo, nei mirties baimės. Ypač tas jautėsi kalnuose, kabarojantis po Ladako aukštikalnėse įsikūrusius vienuolynus ir klausantis nenutrūkstamų giedojimų. O apie grįžimą į laisvą Tibetą svajoja visi – ir maži, ir dideli. Kai kurie pasirengę baigę mokslus Indijoje vėl nelegaliai kirsti sieną ir grįžti pas saviškius, į okupuotą tėvynę“, - prisiminimais dalinosi režisierius.   Paklaustas – kaip sekėsi filmuoti ir ar žmonės noriai bendravo? – V.V.Landsbergis pastebėjo, jog tibetiečiai yra atviri žmonės, bet filmuojasi nenoriai:

„Be to – yra ir saugumo reikalavimai, nes niekas nenori, kad okupantų valdžia Kinijoje sužinotų apie juos, kad identifikuotų ir imtų keršyti giminėms, likusiems Tibete. Dauguma mokslo įstaigų dėl visa ko irgi yra įslaptintos, nes nėra reikalo pernelyg afišuotis“.

Įvykiai atgaivino Sąjūdžio dvasią

Filmavimo grupei daug kur padėjo tai, kad tenykščiams Tibeto nepriklausomybės kovotojams buvo gerai žinoma profesoriaus V.V. Landsbergio pavardė bei jo bičiulystė su tibetiečių dvasiniu vadovu. Tad Lietuvos atstovai buvo įleisti bemaž visur, kur norėjo patekti.

Lietuviams didelį įspūdį paliko milžiniškos tibetiečių protesto demonstracijos Delyje ir Darmsaloje, vykusios pirmosiomis olimpinių žaidynių dienomis. „Jos vėl atgaivino pritilusią mūsų širdžių Sąjūdžio dvasią, kai tūkstančiai protestuotojų susirinkdavo Vingio parke ar Katedros aikštėje reikalauti nepriklausomybės. Keistas jausmas, kai supranti, kad tai, ko jie taip trokšta, mes jau turime, tik nebelabai vertiname“ – patirtais įspūdžiais dalinosi V.V. Landsbergis. „Kai manęs klausia, kodėl mums rūpi šio tolimo krašto likimas? – į pokalbį įsijungė dar vienas ekspedicijos dalyvis, orientalistas V. Vidūnas, – prisimenu, kokie mums buvo svarbūs paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės pirmieji tarptautiniai pripažinimai. O juk vienas pirmųjų pasaulinio mąsto asmenų aplankiusių Lietuvą 1991 m. buvo būtent Jo Šventenybė Dalai Lama. Dar nepamiršome kokia padėtis Lietuvoje buvo 1991-aisiais... Juk okupantų tankai iš Lietuvos išvažiavo tik 1993-iais. Dabar mums svarbu ne tik gražinti skolą pripažinusiems mūsų laisvę, bet ir patiems prisiminti, kas mes buvome ir pagalvoti kas esame dabar... Tai kas vyksta Tibete yra ir mūsų laisvės matas“.

V.V. Landsbergis: „Tibeto klausimas buvo ir yra savotiškas testas demokratinėms valstybėms. Olimpiados metu daugybė sportininkų turėjo puikią galimybę atsisakyti medalių ar kaip kitaip pademonstruoti savo nepritarimą Tibeto okupacijai. Tai neįvyko. Tibeto laisvinimosi procesas, manau, bus komplikuotas ir ilgas. Nors, kaip sakoma, Dievo planai žmogui nežinomi. Juk Lietuvos nepriklausomybė irgi kažkada atrodė neįmanomas dalykas“...

Nors plėšraus drakono glėbyje kenčiantis Tibetas žemėlapyje – toli, dvasioje – jis čia pat. Kas geriau už mus – lietuvius gali suprasti, atjausti ir palaikyti Tibeto tautos laisvės siekį?

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją