Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir TV katedros vedėja, režisierė Janina Lapinskaitė scenaristus vadina silpniausia lietuviško kino grandimi. Pasak režisierės, jų tiesiog nėra. „Tiesa, yra keletas žmonių, baigusių šiuos mokslus Maskvoje - Liucija Archipovaitė, Natalija Ju, Ramunė Čekuolytė - tačiau jų kūrybos nesutinkame lietuviškame kine“, - apgailestauja J. Lapinskaitė.
Tokios pačios nuomonės yra ir Saulius Drunga, Kanų kino festivalyje apdovanoto scenarijaus "Anarchija Žirmūnuose" autorius ir režisierius.
„Asmens, galinčio profesionaliai nagrinėti kino dramaturgiją Lietuvoje, aš nesu sutikęs. Taip pat kaip nesu matęs profesionaliai ir tiksliai parašyto lietuviško scenarijaus,“ – sako S. Drunga.
Jo nuomone, lietuviai pasaulinės kino dramaturgijos kontekste atrodo net ne pirmykščiai, o ledynmečio eroje.
„Lietuviai nuo seno - poetai, net ne prozininkai ir juo labiau ne dramaturgai. Ir mūsų dokumentinis kinas apibūdinamas kaip poetinis. Ir vaidybiniame kine daugiau vaizdų poezijos, nei ryškių charakterių, aštrių konfliktų, išvystytų siužetų,“ – apie lietuviško scenarijaus ypatumus, trukdančius sukurti patrauklų scenarijų, pasakoja „Nereikalingų žmonių“ scenarijaus autorius Raimondas Paškevičius.
Nėra paklausos – nėra ir pasiūlos
Beveik dešimtmetį rašantis scenarijus televizijos laidoms, serialams, o dabar ir kino filmams R. Paškevičius įvardija ir kitą problemą – mažą scenarijų poreikį. „Negali būti vienos ar kitos srities specialistu, jei nuolat nedirbi ir nesitobulini toje srityje“, - sako scenaristas.
Pasak rašytojo, režisieriaus, aktoriaus, „Nekviestos meilės“ scenaristo Alvydo Šlepiko, problema susijusi ne su scenaristais, o su bendra Lietuvos kino situacija: „Aišku, tiek scenaristų, kiek turi Holivudas, mes niekada neturėsime. Bet kas gi kurs scenarijų žinodamas, kad jį parašys ir padės į stalčių? Juk kūrėjas nori matyti savo darbą ekrane“. Pasak „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už „Nekviestos meilės“ scenarijų gavusio A. Šlepiko, ir rašytojas galėtų parašyti gerą scenarijų, jei tik tam būtų poreikis.
Šiuo metu žinoma, kad planuojamo kurti filmo "Tadas Blinda: pradžia" scenarijų rašo poetas ir rašytojas Sigitas Parulskis.
Talentas, įgūdžiai, gyvenimiška patirtis
Sauliaus Drungos teigimu, geram scenaristui svarbu lankstumas, sugebėjimas nuosekliai laikytis pasakojamos istorijos temos, nepamesti jos ir nepasiklysti joje pačiam. Tai ypač sunku padaryti, kai keičiasi filmo biudžetas ir dažniausiai į mažesniąją pusę.
Be to, scenaristai turėtų užmiršti asmenines ambicijas ir negalvoti, kad visa tai, ką parašė, yra genialu ir nekeičiama.
„Net ir pačią genialiausią idėją reikia mokėti užrašyti ant popieriaus taip, kad ji būtų suprantama ne vien tik ją užrašiusiam. Atitinkamai reikalingos žinios, įgūdžiai ir praktika. Taip pat labai reikalingas paprasčiausias žmogiškas smalsumas – bruožas, kuriuo lietuviai tikrai negali pasigirti. Mūsiškiai linkę užsidaryti savo kieme ir vertinti tik kaimynus. Tačiau pasaulis nesibaigia ties kiemo gatvės pabaiga“ , - įžvalgomis dalijasi S. Drunga.
Raimondas Paškevičius pasakoja nuolat studijuojantis specializuotą literatūrą, žiūrintis ir analizuojantis filmus.
„Mokausi rašyti iš kiekvieno režisieriaus, su kuriuo tenka dirbti. Čia vis kalbu apie amatą, kurio pagrindus jau ne vienerius metus dėstau jauniems žmonėms. Jie klausia, ar galima išmokti rašyti? Taip, galima išmokti rašymo amato. Kaip galima išmokti groti, piešti, šokti. Bet ar gali muzikos mokykla iš kiekvieno padaryti muzikantą? Ne. Nes be amato dar reikia talento, kuriuo apdovanoja Dievas. Scenaristui be amato ir talento dar reikia ir gyvenimiškos patirties“ , - vardija R. Paškevičius.
Pamažu kuriama
J. Lapinskaitė pasakoja, jog šiais metais patvirtinta kino dramaturgų studijų programa. Tikimasi, kad pavasarį LMTA bus renkamas pirmasis kino dramaturgų kursas. Tai bus žingsnelis mūsų šalies scenaristų mokymo link.
Alvydo Šlepiko nuomone, scenaristų mokykla problemos neišspręs – dėl jau minėtos mažos scenarijų pasiūlos. „Prieš keliolika metų buvo išleistas visas kursas scenaristų, bet nei vienas jų scenarijus nebuvo ekranizuotas,“ – skeptiškai vertina jis.
Optimistiškiau padėtį mato Raimondas Paškevičius, vedantis scenaristų kursus jauniesiems kūrėjams.
„Talentui atsiskleisti sąlygos gerėja. Jauni žmonės, išaugę vakarietiškos, holivudinės kultūros įtakoje, jau praranda senąjį poetiško mąstymo būdą: jiems vis suprantamesnis veiksmas. Tiek Vilniuje, tiek Kaune vis didesnės sėkmės sulaukia nacionalinės dramaturgijos festivaliai. Teatro ir kino dramaturgija skiriasi, bet abi šios meno rūšys - dramaturgija. Vis prieinamesnės kino priemonės - galima filmuoti net telefonais, o montuoti personaliniais kompiuteriais - leidžia dideliam skaičiui žmonių nevaržomai išmėginti jėgas kine. Skaitmeninis kinas gerokai pigesnis už kiną ant juostos ir tai leidžia ekranus išvysti didesniam skaičiui filmų, tuo pačiu – dirbti didesniam skaičiui scenaristų“ , - viltingai Lietuvos scenaristų ateitį nušviečia R. Paškevičius.
