Jokie įteisinimai/neįteisinimai ar homoseksualizmo priežastys neturi reikšmės “Blogo auklėjimo” siužete. Paaugliai Ignasijus ir Enrikė laido vienas į kitą drėgnus ir skvarbius žvilgsnius nekeldami sau jokių klausimų, iš kur ir kodėl atsirado ta trauka. Užklupti naktį duše jie irgi skuba teisintis: “Bet mes nieko nedarėme!”.
Savotišką meilės trikampį sudaro tarp jų bandantis stoti kunigas Manolas. Nei vieno negali palikti abejingu filmo kadrą, kuriame Enrikė angelišku balseliu gieda net virpančiam kunigui giesmę jo gimtadienio proga (“tu – sodininkas, mes – gėlės, rūpinkis mumis”), keičiantis kadras, kai besisagstydamas klyną (su sutana jam išties turėtų būti nepatogu) Manolas vejasi paupiu išsigandusį berniuką.
Nevalingai kyla klausimas, kažin, ar dvasininkai tiek piktintųsi “Blogu auklėjimu”, jei P.Almodovaro filme nebūtų įpainiotas kunigas – pedofilas?
Į besiraitančius vyrų kūnus išties “neskanu” žiūrėti, lyg ir nejauku, nepadoru, tačiau kita vertus, prie nuogų moterų kūnų tiek didžiajame, tiek mažajame ekrane visi labai greitai įprato. Vyrų homoseksualumas visuomenėje nemotyvuotai vis dar traktuojamas kaip didesnis (nes baisesnis, šlykštesnis?) tabu.
Ispanų režisierius stengiasi jį laužyti. Įdomiausia, kad jis “nevynioja į vatą” esminio homoseksualistus siejančio kūniško ryšio (atkreipėte dėmesį į filmo pabaigoje per visą ekraną pulsuojantį žodį “AISTRA”?). Galbūt tik Enrikę su Ignasijumi siejo dvasinis ryšys. Kiti gėjų personažai gašliai varvina seilę stebėdami kitų vyrų kūnus (“Duok ir man jo paragauti! Kodėl tik tau atitenka geriausia dalis?”), lytinį aktą atlieka mechaniškai ir grubiai (“Ei, man jau lūpas skauda nuo čiulpimo, o tu užmigai!?”).
“Blogas auklėjimas” tikrai neprilygsta net kibirkščiavusioms nuo ispanišku transvestitų (“firminio” P.Almodovaro tipažo) temperamentu prisodrintos filmo idėjos, siužeto, jo pasakojimo manieros juostoms “Pasikalbėk su ja” ar “Viskas apie mano mamą”.
Naujausias režisieriaus kūrinis kiek ištęstas, erzinantis nesukoncentruotu pasakojimu, savotiškais tekstiniais nukrypimais – charakteriai šuoliuoja per laiką, erdvę, savo išgyvenimus ir pan.
Gėjų sekso scenos, regis, filme tetarnauja tik kaip kabliukas žiūrovams, masalas, dekoracija. Todėl ir recenzija pavadinta “penio monologai” – jie, galima sakyti, daug stipresni (efektyvesni?) nei personažų dialogai. Pasirodo, ne visada atviras ir tiesus šnekėjimas pataiko į dešimtuką – kartais jis prašauna pro šalį.
