"...Oderio upė, skirianti Lenkiją ir Vokietiją". Maniau, sulaukėme dar vieno filmo apie karą, vokiečius, žydus, Oskarus. Tiesa, yra ten ir upė, ir Lenkija, ir Vokietija, tačiau filmo veiksmas vyksta šiomis dienomis. Ir tai stebina, nes pasirodo, kad gyvenimas didžiųjų valstybių pakraščiuose dar kvepia giliu socializmu. Atrodo, jog 2 Vokietijos ką tik susijungė ir mes stebime, kaip sekasi skurdesniajai jos daliai. Iš čia ir dažnai sutinkamas palyginimas su kitu, mūsų žiūrovui tikriausiai žinomu vokiečių filmu "Viso gero, Leninai". Iš tiesų socializmo prieskonis - tai vienintelė grandis, jungianti šiuos 2 filmus.
Iš karto sakau, "Šviesos tolumoje" - tai labai sunkus (slegiantis) ir tamsus filmas. O "blogiausia" yra tai, kad jis toks profesionalus (vaidyba, režisūra), kad filmui dar neįpusėjus susilieji su kiekvienu iš herojų. Ir kai jiems nesiseka, pats imi jaustis blogai, lyg būtum iš dalies atsakingas už jų veiksmus. Jaunas vaikinas pakelia telefono ragelį ir aišku, kad jis dabar išduos savo meilę, nes ji išdavė jį. Vaikiška, o kontekste dar ir žiauru. Negali tam likti abejingas, bet negali ir perjungti kito kanalo. Keista, bet atrodo, kad tai ne herojus elgiasi kvailai, bet tu pats – štai kaip su žiūrovu žaidžia „Šviesos tolumoje“. Vėliau matai, kaip taksistas (ne visai savo noru) brenda į ledinį vandenį ir nejučia susigūži, nes instinktyviai žinai, kad taip tau bus šilčiau. Bet juk sėdi minkštoje šiltos salės kėdėje!!!
Gyvenimų, į kuriuos esi įtraukiamas, filme yra šeši. Herojų – tris kartus daugiau ir, galima sakyti, jog pagrindiniai iš jų yra nevykėliai. Bet jie geri - jiems tiesiog nesiseka. Jie padarys bet ką, kad pakeistų savo gyvenimą, nes mato šviesą tamsoje. Ji maža, bet jie ją mato.
Beje, pasakojamos istorijos visiškai nesusijusios. Čia nebus to "standartinio" atlikimo, kuomet filmo pabaigoje paaiškėja, kad visi herojai kažkaip susiję. Ir jeigu to nelauki (kuomet filmą tiesiog priimi, o ne lauki ar reikalauji - jis visuomet būna malonesnis), tuomet tai netrukdo. Kiekvienas herojus vis kitokioje situacijoje, bet visus juos vienija noras būti laimingais, rasti savo vietą pasaulyje, įgyti gyvenimo prasmę. Tik visa tai vyksta tokioje tamsoje, kad šviesą sunku pamatyti. O gal mes tiesiog nenorime matyti? Ir kuomet "per jėgą" esi įtraukiamas į jų gyvenimą, pamatai situaciją iš vidaus - truputį susigėsti, nes rodomas socialinis kontekstas kitas, bet gyvenimas - toks pats, kaip ir kiekvieno iš mūsų. Ir jau nebegali galvoti, kad „jų“ nėra, kad „jų“ poreikiai skiriasi nuo „mūsiškių“.
Nesupraskit klaidingai, tai nėra filmas apie "bomžus" ar nusikaltelius. Tik apie tuos, kurie gyvena nuošaliau ir skurdžiau. Jų gyvenimas - nepalyginamai sunkesnis ir jie neturi galimybės skaityti interneto ar nueiti į kino filmą (greičiausiai niekuomet nesužinos, kad toks yra). Kartais jie pasielgia blogai, bet lengva juos smerkti, kai nežinai, kaip jie gyvena. Ką reiškia 10 litų tau ir jiems... Ką dėl tokios sumos padarytum tu ir ką jie...
Filmą vainikuoja epizodas, kuomet vyras, daręs viską, kad jo dukra nors akimirką būtų laiminga, yra priverstas atsisėsti ir jau visiškai be dvasios nuleisti galvą – patys geriausi nebūtinai laimi. Čia jie dažniau pralaimi. Filmas baigiasi ir jausmas lyg būtum apspjaudytas. "Šviesos tamsoje" lyg koks tankas pervažiuoja per jausmus ir jeigu to nepajusite, tai reikš tik vieną - nebuvo ką pervažiuoti.
Titrai. Skubėdamas į paskutinį troleibusą pakylu iš savo vietos kiek anksčiau nei įprastai, nors mano "kolegos" buvo dar greitesni. Pastebiu, jog kažkas iš jų paliko akinius. Griebiu ir lekiu prie durų. Jūsų? - klausiu. - Ačiū, - atsako. Keista kažkaip...
Bandau įsiteigti, kad tai buvo tik filmas ir kad jis jau baigėsi. Man. Šimtams milijonų jis vis dar tęsiasi...
Sunkus, bet geras ir stiprus kinas!
Įvertinimai:
Požėra Popraitis: 9/10
Imdb (žiūrovų vertinimas, http://www.imdb.com/title/tt0351238/): 8.1/10
