Prašau žodžio! Pradėjus suktis pirmajam festivalio filmui „Cenzūra”, jame vaidinančio riebaus kalėjimo prižiūrėtojo dorojamas mėsainis nudžiugino – toks akivaizdus vakarietiškumo bei komercialumo simbolis žadėjo kažką naujo lietuviškame kine. Tačiau po filmų peržiūros taip ir norėjosi iš minėto prižiūrėtojo pasiskolinti popieriaus lapą, kuriuo jis kruopščiai dengdavo kalėjime apsilankusio vyro pasturgalį, ir uždengti juo dalį „AXX" filmų.
Baisiausia, kad per lietuvišką filmą, negana to, komercinį (!), vis dar labai sudėtinga atplėšti čipsų pakelį – žiūrovai buvo panardinti į kone meditatyvinę muziką, turėjo stebėti nebylų veiksmą bei iš personažų akių bandyti išskaityti Esmę.
Nežinia, kodėl didžioji dalis kūrėjų ignoravo svarbų kino ramstį – Žodį? Juk be jo filmai - it popierinės gėlės iš „Aistros kvapo”, bekvapės ir bespalvės.
Festivalio dalyviai įrodė, kad vaizdas jų rankose yra kaip minkštas molis, nesunkiai pasiduodantis temai „Geismas ir grožis". Tad pats laikas būtų prisijaukinti Žodį, nebetarnauti jo didenybei Poezijai, klestėjusiai ankstesniose, cenzūros užspaustose, todėl daugiaprasmiškai „kalbėjusiose” lietuviškose juostose.
Juk prabilus vargšui moters pasiilgusiam čepsinčiam S.Valiulio personažui „Dovanoje” – „Ant tuščio neimk! Suvalgyk bent sriubos”, “Taip taip taip, makaronų” – norisi ploti, o dendį A.Bružą „Pone Pimpyje” cituoti: „Toks mano darbas – visada įsigilinti”.
Gal tik filme „Erotomoto” žodžių netrūko – troleibuse, prisigrūdusiame įsielektrinusių kūnų ir chaotiškų pieštinių figūrėlių, įkyriai besibraunančių į kadrą, pratrūkus žodžio „Papai” srautui, norėjosi, kad diskus su festivalio filmais keitusi kino teatro darbuotoja šventine šukuosena prisuktų garsą.
Tiesa, ko jau filmuose netrūko, tai dūsavimų ir aimanų.
Be kelnaičių. Kai kurie filmo kūrėjai festivalio rengėjų pasufleruotą temą suprato vienareikšmiškai: be nuogumo ir sekso – nei iš vietos!
Viskas prasidėjo nuo dejonių: aimanavo porelė „Cenzūroje”, aimanavo „Pone Pimpyje”, „Tėvuose ir vaikuose”. Tiesa, pastaruosiuose taip apgaulingai alsavo vyras, traukdamas vyno kamštį. Tikriausiai aimanuoti turėjo ir porelės „Gimę nekalti” bei „Zevango”, tačiau vietoj to abi juostos buvo užtvindytos keista muzika.
Įdomu, kad filmo kūrėjų akiratyje buvo ne tas normalus seksas po apklotu. „Dovanoje” – seksas už pinigus, „Food family” – beveik kraujomaiša, „Tėvuose ir vaikuose” – sadomazochistinis seksas, kituose filmuose aktoriai mylėjosi miške, oro uosto tualete, kalėjime ir t.t.
Štai šiuo aspektu lietuviškų filmų kūrėjai jau stipriai atsispyrė nuo poetiškojo retro lietuvių kino. Mažakrūtės lietuvės „AXX" filmuose vaidino net be kelnaičių, kai tuo tarpu senoje mieloje „Velnio nuotakoje” V.Mainelytei pakako plaukiant kyštelt vieną krūtį, kad kalbos apie „erotinį kadrą” nenutiltų keliasdešimt metų. O I.Mikelionytė ir N.Narmontaitė filmo „Miškais ateina ruduo” sekso scenose puikiai apsiėjo ir be dūsavimų bei aimanų.
Visgi akivaizdu, kad kai kuriems filmų autoriams festivalio tema buvo kaip smeigtuko dūris į nugarą, skatinantis bristi į dar nepakankamai išbraidytą, nepažįstamą upę. Tai puikiai atskleidžia „Tėvai ir vaikai” – finalinėje scenoje aktoriai botagais mosuoja taip švelniai ir atsargiai, it traukdami iš krosnies pyragą. O „Pašaukimų” scenoje, kurioje pinasi kūnai, I.Kurklietytė akcentuoja Ievos ir Adomo paveikslą – sekso negali būti be simbolikos, be poezijos.
Visgi kai kuriuose filmuose sekso rakursas nustebina. Pvz., kai „Matvaju” personažas užgula dar šiltą „lavoną”. Arba kai laisvo sanguliavimo scenos „Pone Pimpyje” baigiasi L.Budzeikaitės kreipiniu, pranokstančiu net „Vaginos monologų” tiesmukumą. Pasirodo, lietuviai irgi moka būti grubūs ir tuo pačiu realistiški.
Lietuviško sekso ypatumai tikrai gali tapti festivalio traukos objektu. Juk tai fenomenalu – kamerą nuo kaimo, gamtos atsukti į lovą!
Auksinė trijulė. Nežinia, kodėl būtent taip buvo „sudėlioti” festivalio filmai, kad patys stipriausi buvo palikti pačiam galui. Juk kai kurie žiūrovai taip ir nesulaukė stipriausiųjų ir, regis, jų jau net įrėmus į smilkinį revolverį nebepriversi žiūrėti lietuviško kino.
O jiems tikriausiai irgi būtų patikęs kino bei fotografijos kritiko S.Valiulio, svajojančio apie erotikos muziejų Lietuvoje bei pornografinio kino discipliną universitete, personažas „Dovanoje” – mielas, nuoširdus, moterų išssilgęs senukas, vis šluostęsis rasotą kaktą prie lėkštėje plūduriuojančių makaronų. Nors filmo finalas buvo kiek nuspėjamas, tačiau tai pilnai atpirko įtaigi personažo vaidyba.
Puikiai pasirodė ir R.Cicėnas su G.Latvėnaite „Perspektyvioje poroje”. Filmas, kitaip nei kitos festivalio juostos, atspindėjo paprastos poros „iš gatvės” santykius, prisodrintus nuoširdaus komizmo, keiksmažodžių, ironiškų dekoracijų, tokių kaip ir milžiniškas užpakalis, ir net vestuvinių „drūlia drūlia”.
Visai kitoks „Matvaju” – tamsus, grubus ir žiaurus, su labai populiariu personažų – kampuotų plikų vyrukų, kilusių iš Panevėžio ar Šiaulių, - tipažu. Nieko nepadarysi, kad jie tokie pat juokingi kaip ir vizualinėje medijoje parodijuojami lietuviški vestuvių muzikantai. Juostoje taikliai išnaudotas ir Psicho įvaizdis bei Algio Greitai policininkas, kurio uniforma pamažu virsta antra šoumeno oda.
Paraštėje. Kol nebuvo žinomi festivalio nugalėtojai, vis kildavo šventvagiška mintis – o ką, jei komisijai patiktų kiti filmai nei žiūrovams? Juk kai kurių kūrėjų filmus buvo sunku išžiūrėti net 10 minučių, ką jau kalbėti, jei jie kurtų 20 ar 30 minučių trukmės juostas?..
Na, bet pabaigai verta prisiminti švelnius S.Valiulio pamokymus: „Būkime atlaidesni – filmuotojai patys plušo už savo daugiau nei menkus pinigėlius ir įrodė, kaip svarbu turėti projektą, jį ginti ir nepasiduoti niurgzliškam skepticizmui”.
Ačiū visiems „AXX" dalyviams!
