Pabudęs ryte, iš karto prisimenu – šiandien šeštadienis, mes su Voliu bei kitais vaikinais važiuosim į „Volio plokštelių firmą“. Bus repeticija. Einu į virtuvę. Volis jau ten, jis ruošia pusryčius. Aš susirangau ant sofutės, nufotografuoju jį.
Tada atsivelka Karina, apsikabina Volį ir ima priekabiauti. Mano draugas atrodo patenkintas. Aš susinervinęs išeinu į svetainę, įsijungiu televizorių, muzikinį kanalą. Reklama. Ką?!
Ką?! “Troublemakers”! Taip, tie patys keturi maži vaikinai, ir juos rodys per televiziją! Antradienį, po pietų. Čiumpu popiergalį ir užsirašau tikslų laiką. Jokiu būdu nepraleisiu tos laidos.
Volis atneša pusryčius man į svetainę. Tai blyneliai su šokoladiniu įdaru. Labai skanūs, kaip ir visi patiekalai, kuriuos jis paruošia. Aš greit juos sušlamščiu, o tada važiuojam į firmą.
Kiti vaikinai jau ten. Jie sėdi rateliu ant grindų ir geria alų. Mudu su Voliu įsitaisom tarp jų.
- Kaip tau sekasi, Toni? – klausia Stefanas.
- Neblogai.
- O kaip sekasi tavo fotoaparatui? – šaiposi Johanas.
- Jo paties ir paklausk
Mes visi žvengiam. Volis greit ištuština alaus skardinę, suglamžo ją ir išmeta pro langą.
Sakiau, kad vaikinai labai draugiški, tai nesiderina su jų reputacija. Jiems jau netoli keturiasdešimties, tačiau atrodo daug jaunesni. Johanas, raumeningas pasišiaušęs blondinas, dažniausiai rengiasi odiniais drabužiais su metalinėm kniedėm, nešioja masyvias grandines, spygliuotus antkaklius bei apyrankes. Jis turi žmona ir dvi dukreles – viena mano amžiaus, kita jaunesnė.
Maikas turi didžiulę raudoną skiauterę ir daugybę auskarų: po penkis kiekvienoj ausy, tris antakiuose, vieną nosyje bei porą lūpoje. Jo drabužiai – marškinėliai su anarchistų ženklu, kareiviški šortai, didžiuliai sunkūs kerzai. Maikas vedęs, jo žmona, kurią visi vadina Baby, - taip pat pankė.
Endis pramintas Bobų Numylėtiniu, nes keičia merginas kaip kojines. Jis buvo vedęs dvylika kartų – išsiskyręs kol kas tik vienuolika. Savo ryžus plaukus dažosi šviesiai, rengiasi madingiausiai iš visos grupės – merginoms patinka stilingi vyrai – tačiau neatsisako ir pankiškų elementų.
Ir Stefanas, vadinamas Mažvaikiu, nes negeria nė trupučio alkoholio ir apskritai yra labai padorus tipas. Jo plaukai, juodi, pasišiaušę kaip ir visų iš grupės, o akys mėlynos. Jo žmona – miela moteris, tačiau ne pankė. Jie turi vaiką – šešerių metų berniuką. Stefanas, kaip anksčiau jau minėjau, yra Džordžo sūnus, o Džordžas – Volio brolis, taigi išeina, jog Volis yra Stefano dėdė.
Mes sėdime ant grindų, vaikinai geria alų, Stefanas – limonadą. Muzika, senas geras pankrokas, sklinda iš visų kolonėlių. Aš pradedu:
- Žinot ką, noriu su jumis pasitarti.
Volis kilsteli vieną antakį.
- Klok viską, - sako Maikas.
- Eee... aš turiu tris drauges.
Volis kilsteli kitą antakį.
- Kvepia vestuvėm, - pareiškia Endis.
Vaikinai ima žvengti.
- Tau, Bobų Numylėtini, viskas kvepia vestuvėm!
- Turi tris drauges, ir kokia problema? – klausia Johanas. – Nežinai, kurią iš jų pasirinkti?
- Ne, visai ne.
- Tai kas atsitiko?
- Kaip jūs nesuprantat! – sušunka Endis. – Tonis įsimylėjo!
Volis prunkštei.
- Vaikiui tik dvylika! Kokia dar meilė tokiame amžiuje?
- O aš pirmąkart įsimylėjau būdamas septynerių.
- Ne, aš neįsimylėjau. Jos tiesiog mano draugės. Tačiau yra viena problema. Jos netiki, kad aš jus pažįstu.
Johanas pasipiktina:
- Čia dabar! Suprantu, galima netikėti mažais žaliais žmogeliukais iš Marso, bet čia juk toks akivaizdus faktas.
- Man reikia tai įrodyti, - priduriu. – Tikiuosi, jūs man padėsit.
- Aha... – nutęsia Volis. – Tu norėtum, kad mes ateitume į tavo klasę per kokią pamoką, kai būsi su draugėm, ir paprašytume mokytojos tave paleisti, atseit vežamės tave į koncertą?
- Taip! – sušunku.
- Jei teisingai suprantu, dar labiau norėtum, jog surengtume koncertą tavo garbei mokyklos kieme, pakviestume tavo drauges į pirmą eilę, o tave – ant scenos.
- Taip! Ar gali?
- Galėti tai galiu, bet kitas klausimas – ar noriu?
- Ar nori?
- Ne.
- Kodėl?! – aš pašoku iš savo vietos su ašarom akyse.
Volis ima pamokslauti:
- Nereikia girtis, kad kažką pažįsti. Baik garbinti kitus, geriau pats gyvenk taip, kad žmonės didžiuotųsi, jog pažįsta tave!
Aš tyliu. Vaikinai pritaria Voliui. Ką gi, mano draugai nesiruošia man padėti, tačiau aš turiu keletą nuotraukų, kuriose esu kartu su jais. Galėsiu parodyti jas mergiotėms. Pasidaro ramiau nuo šios minties.
Vaikinai užšoka ant scenos ir pradeda savo repeticiją. Aš sėdžiu klausydamasis. Jie groja nuostabiai. Ramiai sėdėti neišeina, muzika tokia, kad norisi šokinėti. Bet, kaip visiems jau žinoma, daug šokinėti aš negaliu. Todėl tik klausau, kaip Volis rėkia: „Benzino yra, tad mes važiuojam, kilometrų mes neskaičiuojam! Kur nukeliausim, nemąstau, svarbu tiktai, kad kuo greičiau! Varyk iš kelio, nestabdyk, geriau bandyk mus pasivyt!“
Man patinka, kai mudu su Voliu jo automobiliu lekiam autostrada, o magnetola groja šią dainą. Tuomet lėkti norisi dar greičiau, ir jis nejučiom spaudžia, kol pasiekia 220 km/h, o visi langai atviri, vėjas tik švilpia pro ausis. Tokius prisiminimus sukelia šis gabalas.
Draugai pradeda kitą. Jis lėtas ir skamba kraupiai. Ypač tada, kai Volis dainuoja: „Mes gyvename tik tam, kad numirtume“ arba „Mirtis – tai išsivadavimas“. Jo balsas toks gražus lėtose dainose, galingas, bet kartu ir švelnus.
Po to seka dar keletas gabalų. Tada Volis trumpam pasišalina palaistyti gėlių, lieku su vaikinais, kurie laukia jo.
Aš kai ką sugalvoju. Užsiropščiu ant scenos, nusitveriu mikrofoną, atsigręžiu į draugus ir pareiškiu, kaip tai daro Volis:
- „Ateities nėra“!
Jie tik nusišypso ir ima groti, Aš pirmą kartą gyvenime dainuoju su tikru mikrofonu. Negaliu suvokti to, kad mano balsas sklinda iš visų kolonėlių. Per daug nerealu. Stengiuosi dainuoti garsiai bei laikyti mikrofoną kaip Volis. Išvystu jį priešais save. Jis žiūri į mane, švelniai pasakius, nustebęs. Aš užsičiaupiu tik gabalui pasibaigus, nors ir taip jau trūksta oro.
- Tu moki dainuoti... – sako Revoliucionierius.
- Turbūt, - nusišypsau.
Vaikinai ploja man, reiškia susižavėjimą.
- Galėsi pavaduoti Volį, jei kartais susirgtų, - šaiposi Maikas.
Jaučiuosi labai pavargęs. Tas visas spektaklis atėmė daug jėgų. Tačiau iš kažkur atsiranda jausmas, jog šiandien prasidėjo kažkas gero, kažkas, kas ilgai nesibaigs.
SEKMADIENIS, RUGSĖJO 7.
Tėvai mano, jog aš niekam tikęs. Jie, žinoma, niekada nėra man šito sakę, tačiau tai galima suprasti iš jų elgesio. Kai tik pas mus ateina koks jų naujas pažįstamas, jis labiausiai domisi manim. Suprantama, juk aš nenormalus. Tačiau tėvai mane ignoruoja. Jie atveda Eriką, sūnų, kuriuo gali didžiuotis. Atseit, su pirmu vaiku nepavyko, bet užtat tik pažiūrėkit į kitą!
Pavyzdžiui, kad ir dabar. Aš vėl namie. Pas mus yra svečių. Jie klausia, kiek man metų. Dvylika, sakau. Tada jie nutaiso tokią veido išraišką, atseit viskas labai normalu, nieko čia nėra keisto, kad aš taip atrodau. Mane tai erzina, išeinu į kitą kambarį. Jie ima klausinėti tėvų: kelintoj aš klasėj, ar gerai mokausi, nes klausti, kas juos labiausiai domina – kodėl aš toks – būtų pernelyg netaktiška.
Tačiau tėvai labiau linkę kalbėti apie Etiką, kuris užaugęs turbūt bus koks politikas ar verslininkas. Aš žvengiu, klausydamasis už durų. Erikas – politikas? Net aš su savo fantazija nepajėgiu to įsivaizduoti.
Tada tėvai pakviečia mane su broliuku prie stalo. Svečiai klausia jo paties, kuo jis norėtų tapti užaugęs.
- Policininku! – šūkteli Erikas. – Būsiu policininkas ir šaudysiu nusikaltėlius!
Jis nusitveria žaislinį pistoletą ir ima pyškinti. Svečiai patenkinti šypsosi ir juokiasi. Į mane niekas nebekreipia dėmesio.
- Kai aš užaugsiu, būsiu futbolininkas, - sakau, nors niekas net negalvoja manęs klausti.
Dabar jau niekas nebesišypso. Visi tik spokso į mane. Atrodo liūdni ir išsigandę. Jiems manęs gaila. Man irgi truputį savęs gaila, nes aš žinau, jog niekada neužaugsiu ir niekada nebūsiu futbolininkas. Ir vėliau aš pavalgęs einu nuo stalo į savo kambarį, tačiau prieš užsidarydamas dar spėju išgirsti mamos balsą:
- Jis mirtinai serga...
Tada mane apima kažkoks keistas jausmas, niekada anksčiau nepatirtas jausmas. Nes niekada anksčiau nebuvau girdėjęs to atvirai sakant.
Mano tėvai yra bukiausi sutvėrimai pasaulyje. Taip pasakė Volis, sužinojęs, jog mama nusprendė gimdyti trečią vaiką, nepaisydama dvidešimt penkių procentų tikimybės, kad jis irgi mirtinai sirgs.
Įsivaizduokit porelę trisdešimtmečių: metro septyniasdešimties ūgio vyrą melsvomis kvailokomis akimis, šviesiais sulipusiais plaukais ir gražią moterį, jaunatvišką bei madingai apsirengusią. Jis dirba firmoje, gaminančioje tualetinį popierių, ji yra sekretorė, tik jau kitoje firmoje. Jie nebaigę net gimnazijos, ką jau bekalbėti apie universitetą. Čia turbūt kaltas aš, mat gimiau taip anksti. Jeigu septyniolikos matų jau turi vaiką, mokslus tenka pamiršti, ar ne?
Norit, papasakosiu savo atsiradimo istoriją? Viską nuo pat pradžių.
Taigi. Gyveno kartą viename priemiestyje toksai nevykėlis, vardu Martis (manau, supratote, jog kalbu apie savo tėvą). Jis buvo nevykėlis tikrąja to žodžio prasme. Visada sugebėdavo pakliūti į bėdą. Ir jo laimė, kad atsirado tipas, kuris visada, savo noru ar atsitiktinai, jį iš tos bėdos ištraukdavo.
Pirmas kartas buvo, kai penkiametis Martis kažkaip sugebėjo įkristi į upę ir būtų nuskendęs, jei ne kaimynų sūnus, pankuojantis keturiolikmetis Volis, kaip tik tuo metu ėjęs pro šalį. Jis šoko į vandenį, rizikuodamas sugadinti savo ryškiaspalvę ševeliūrą, ir ištraukė vaiką. Atsidėkodami mažylio tėvai pakvietė Volį ir jo šeimą į svečius. Taip ir prasidėjo dviejų šeimų draugystė. O Volis amžinai liko Marčio gelbėtoju.
Kai mažasis nevykėlis pradėjo lankyti mokyklą, nemalonumų dar padaugėjo. Jis mokėsi ne per geriausiai, bėgdavo iš pamokų. Voliui ne kartą teko ginti jį nuo vyresnių vaikų, kurie reikalaudavo pinigų.
Marčiui sulaukus šešiolikos, daug kas pasikeitė. Į jo klasę atėjo nauja mokinė, Šarlota, ir vaikinukas pametė galvą dėl jos. Jis nebuvo nei labai gražus, nei protingas, tad neturėjo kuo jos sužavėti. Šarlė tiesiog nekreipė į jį dėmesio. Taigi Martis nuėjo pas Volį, savo didžiausią patarėją, ir labai jausmingai pareiškė nusižudysiąs, jeigu ji nebus jo.
Volis pamąstė ir nusprendė“ Martis turįs supažindinti panelę su juo, o jis jau pasistengsiąs. Eidamas su Voliu Martis lyg netyčia susitiko Šarlę, o tada pristatė jai savo „labai gerą draugą“. Mergina liko sužavėta, ji kaip ir visos kitos garbino šį jauną dainininką. Todėl kai abu vyrukai pakvietė ją į kavinę, ji tikrai negalėjo atsisakyti. Taip jie ir susidraugavo.
Po kelių mėnesių likimas lėmė taip, kad abu jaunuoliai nuėjo į vakarėlį pas savo klasioką. Tai buvo vadinamasis „plotas“ – tėvai išvykę, daug draugų, alkoholio. Martis su Šarlota gėrė, šoko, gėrė, vėl šoko, tada vaikinas įsidrąsino ir pirmąkart pabučiavo savo draugę. Ji nesipriešino. Jie bučiavosi ilgai ir aistringai.
- Viršuje laisvas kambarys, - tarė namo savininkas, eidamas pro šalį.
- Girdėjai? – sušnibždėjo Martis panelei į ausį. Jie, nepaleisdami vienas kito iš glėbio, užlipo laiptais aukštyn. Nors abu buvo girti, tai nesutrukdė jiems rasti reikalingo kambario. Porelė krito į lovą ir...
Marčiui tai buvo pirmas kartas, Šarlei – antrasis (savo pirmąjį kartą ji išgyveno prieš metus vienos diskotekos tualete su daug vyresniu tipu). Deja, atsibudę ryte, jaunuoliai mažai ką teprisiminė. Patirtą malonumą temdė sunkios pagirios. Jie atsisveikino, susitarę susitikti pirmadienį mokykloje, ir patraukė kiekvienas į savo namus.
Šis įvykis jų santykiams neturėjo didelės reikšmės. Bent jau tol, kol vieną dieną Šarlė atėjo pas Martį ir pareiškė:
- Aš nėščia.
Vaikinas net išsižiojo iš netikėtumo.
- Eee... nuo ko?
Šarlota užsimojo ir trenkė jam skambų antausį. Tai turėjo reikšti: „Nuo tavęs, asile, nuo ko gi daugiau?!“
Jaunuolių tėvai nebuvo labai patenkinti, išgirdę šią naujieną.
- Vesk ją, - liepė Marčiui tėvas.
- Tekėk už jo, - liepė Šarlei motina.
Mergina nusprendė pasidaryti abortą. Bet pirmiau reikėjo pasitarti su visažiniu Voliu.
- Gimdyk, o tada pažiūrėsim, - tarė jis.
- Aš noriu pasidaryti abortą.
Volis trinktelėjo į stalą ir sušuko:
- Jokiu būdu! Juk tai nauja gyvybė! Nejau nori ją nužudyti?
- Bet juk man tik šešiolika! Mes su Marčiu dar nebaigę gimnazijos. Kas rūpinsis vaikeliu?
- Visada atsiras, kas padeda.
- Kas, pavyzdžiui? Gal tu?
- Galėsiu ir aš.
Tada Šarlota privertė Volį pažadėti, kad padės jiems auginti vaikelį, kol jiedu baigs mokslus. Jis sutiko.
Gimė kūdikėlis, sveikas penkiasdešimt dviejų centimetrų ūgio, trijų su puse kilogramų svorio berniukas. Jauni tėvai suteikė Voliui garbę – sugalvoti mažyliui vardą.
- Jis bus Tonis, - pareiškė Volis, stovėdamas prie jo lovytės.
Mažasis Tonis buvo užkrautas ant sprando savo seneliams, o jo tėvai, nusprendę, kad jiems užteks ir pagrindinio dešimties klasių išsilavinimo, pasuko į profesines mokyklas, Apie universitetą nebuvo ko net svajoti.
Seneliai rūpinosi Toniu kiek tik galėjo, bet jie juk turėjo ir savo reikalų. Kai mažyliui suėjo metai, jie grąžino ji Marčiui ir Šarlotai. Tačiau jie dar nebuvo baigę savo mokslų. Tada Volis prisiminė savo pažadą. Tonis laikinai apsigyveno su juo ir kitais grupės nariais. O kokios auklės iš Volio ir dar keturių pankų, turbūt ir patys įsivaizduojat.
Turbūt supratot jau, kad tas Tonis – tai aš. Ir gerai. Nes pabodo kalbėti apie save trečiuoju asmeniu.
Istorija su mano fotoaparatu prasidėjo per mano antrąjį gimtadienį. Aš pats, to, žinoma, neprisimenu, man papasakojo Volis.
O viskas buvo taip. Volis niekaip negalėjo sugalvoti, ką padovanoti man dvejų metukų sukakties proga. Todėl jis nusivedė mane į didžiulį prekybos centrą ir tarė: „Išsirink, ko labiausiai nori“. Kadangi man buvo tik dveji, jis manė, kad tai bus koks ryškiaspalvis žaislas. Spėkit, ar labai jis nustebo, kai aš sustojau fotoaparatų skyriuje, apsidairiau ir bakstelėjau piršteliu į vieną iš jų. Tai buvo Polaroidas, gebantis daryti momentines nuotraukas, bjaurus ir gremėzdiškas, palyginus su kitais.
Volis, aišku, sutriko. Jis nusinešė mane į žaislų skyrių, surado žaislinį fotoaparatą ir pasitikslino, gal man iš tikrųjų reikia tokio. Tačiau aš nuskuodžiau per visą supermarketą prie savo nusižiūrėto Polaroido. „Ką tu nori su juo daryti?“, paklausė Volis. Jis visuomet kalbėjo su manim kaip su suaugusiuoju. „Aš noriu jį gauti dovanų“, atsakiau. Voliui neliko nieko kito, kaip jį nupirkti.
Mano gimtadienio šventė vyko pas senelius. Aš sėdėjau prie stalo, nusitvėręs savo naująjį fotoaparatą. Išmokau juo naudotis per dešimt minučių. Nieko sunkaus. Žiūri pro langelį, spaudi mygtuką, atidarai dangtelį, išimi kortelę ir netrukus ant jos atsiranda toks pat paveiksliukas, kokį matei pro langelį. Man tai atrodė nuostabu. Fotografavau visus iš eilės, kiekvienas gavo nuo manęs po nuotrauką.
„Žinau, kuo jis taps užaugęs“, kalbėjo senelė. Tėvai burbėjo ant Volio, kad jis nupirko man tokią nevaikišką dovaną, turbūt pavydėjo. „Jis pats išsirinko“, pasiteisino Volis. Mama labai bijojo, kad Polaroidas neiškristų iš mano mažų silpnų rankyčių („juk čia ne žaislas!“), tad pririšo prie fotoaparato odinį raištį ir užkabino jį man ant kaklo. Manau, tai buvo vienintelis jos geras darbas tą dieną.
Galiausiai kažkas nusprendė, jog reikia nufotografuoti ir mane, mažąjį sukaktuvininką. Paėmė iš manęs Polaroidą ir padarė nuotrauką. Tą nuotrauką aš ir dabar tebesaugau. Kamputyje vos matomai kažkieno užrašyta data – 1996-ųjų sausio dvylikta. Diena, kai man suėjo dveji. Gyvenimu džiaugtis buvo likę dar beveik metai.
Per tuos nepilnus vienerius metus aš daug ko išmokau, lyg nujausdamas, jog vėliau tam nebebus jėgų. Išmokau pažinti raides, skaityti, naudotis kompiuteriu, netgi žaisti futbolą. Šitą irgi pasakojo Volis. Man sunku patikėti, kad aš iš tikrųjų kažkada laksčiau paskui kamuolį. Tada man buvo dveji su puse, todėl visai suprantama, kad negaliu to prisiminti. O gaila. Būtų įdomu žinoti, kaip jaučiausi, kai dar buvau sveikas.
Man buvo treji, tuomet visi suprato, kad aš sergu. Aš tik gulėjau lovoje ir klykiau iš skausmo, taip pasakojo Stefanas. Tada mane išvežė į ligoninę, atliko tyrimus ir padarė išvadą, jog visas tolimesnis mano gyvenimas taps nebepakenčiamas. Man diagnozavo Rauseno sindromą – sunkų paveldimą medžiagų apykaitos sutrikimą. Paveldimą – tai, žinokit, nebūtinai reiškia, jog mano tėvai turėjo juo sirgti.
Užtenka to, kad jie turėjo po vieną blogą geną, ir juos abu aš ir paveldėjau – vieną iš mamos, kitą iš tėčio. Medžiagų apykaitos sutrikimas reiškia, kad mano organizme trūksta tam tikrų medžiagų, be kurių neįmanoma normali jo veikla (vaje, kaip aš čia moksliškai parašiau, net pats savimi stebiuosi). O Rauseno sindromas reiškia, jog šią ligą pirmas ištyrė ir aprašė toks tipas vardu Karlas Rausenas 1944 metais, neseniai skaičiau tai enciklopedijoje pas Volį namuose. Ten dar buvo ir to Rauseno nuotrauka – toks praplikęs dėdulė su ūsais. Pripiešiau jam mėlynę po akimi.
Dar buvo aprašyta ligos pradžia – išryškėja trečiaisiais gyvenimo metais, ligos eiga – nieko naujo nesužinojau: vaikas nustoja augti, jam iškrypsta kojos, rankos, šonkauliai, padidėja pilvas, jis skundžiasi nuolatiniu nuovargiu, skausmu, jam išdygsta ne visi dantys, o išdygę būna kreivi. Dėl šonkaulių deformacijos jam sunku kvėpuoti, bet užtat lengva pasigauti kokią plaučių infekciją, todėl jis turi nuolat gerti antibiotikus.
Va, kokią paskaitą vedu, nors knygos pradžioje žadėjau, kad čia nebus medicinos vadovėlis. Dar toj enciklopedijoj buvo poros sergančiųjų Rauseno sindromu nuotraukos, manęs tikrai nesužavėjo – abu atrodo kaip badaujantys Afrikos vaikai, vienas susilenkęs dvilinkas, o kitas su pilvu kaip nėščios moters. Aš, su jais palyginus, visai neblogai atrodau.
Buvo ten dar ir ligos prognozė – tik aš jos perskaityti, deja, negalėjau. Nes Volis ar kažkas kitas, skaitęs enciklopediją anksčiau, buvo užspalvinęs tą vietą juodu markeriu.
O jūs galvojat, kad gydytojai man taip ir pasakė, kas man bus? Manot, kad jie informavo mane apie visus sunkumus, kuriuos man teks patirti? Ne. Atvirkščiai, visi nuo pat pradžių tvirtino, jog viskas bus gerai. Visi nuolat mane apgaudinėjo. Volis, daktaras Eriksonas, tėvai, seneliai, netgi vaikinai iš geriausios pasaulio grupės. Sakydavo: „Galėsi žaisti futbolą, kai užaugsi. Užaugsi, kai pasveiksi. Pasveiksi, jei ramiai kentėsi skausmą ir ištversi dar porą operacijų.“
Operacijų buvo, ir ne pora, o koks milijonas. Jei tiksliau, tai dešimt. Aš ištvėriau, nors skaudėjo neapsakomai. Ne per operacijas, o po jų. Po stuburo operacijos, kai buvau septynerių, daktarai įgrūdo man į gipsą – nuo galvos iki kojų. Aš nesipriešinau. Turėjau gulėti nejudėdamas porą mėnesių, per tą laiką nė karto nepasiskundžiau, kad man blogai.
„Koks kantrus vaikas!“ - stebėdavosi gydytojai bei seselės. Jie net nenutuokė, jog likęs vienas, aš užsimerkdavau ir įsivaizduodavau save, lakstantį paskui futbolo kamuolį stadione. Viskas atrodydavo taip tikroviškai, kad aš po to netgi jausdavausi šiek tiek pavargęs, lyg iš tikrųjų būčiau žaidęs. Daktaras Eriksonas sakydavo, kad aš pavargau dėl savo ligos, laikui bėgant, pavargsiu dar labiau. Tada man tai dar nerūpėjo.
Tą vasarą, kai man buvo dešimt, aš padariau kai ką nelabai leistino. Erikui tuo metu buvo penkeri, jis turėjo riedučius, kuriais labai didžiavosi. Dažnai galvodavau, koks jausmas apima jais važinėjantis. Vieną dieną, kai nieko nebuvo namie, pasiėmiau tuos riedučius ir išėjau į kiemą. Jie buvo man didoki, bet važiuoti galėjau. Važinėjausi po kiemą, kol pavargau – juk reikėjo atsispirti. Gerai būtų koks kalnelis, pamaniau.
Nučiuožiau į tuščią gatvę netoli namų. Gatvė tikrai buvo tuščia. Aš apsidairiau ir pasileidau nuo ja nuo kalno. Važiavau vis greičiau ir greičiau, vėjas tik švilpė man pro ausis. O kaip gi reikės sustabdyti, pamaniau, kai išvydau automobilį priešais save. Pasukau į šoną, norėdamas išvengti susidūrimo, ir kaip tik trenkiausi į kitą automobilį.
Atsibudau ligoninėje. Viena koja buvo lūžusi į tris dalis, kitą liko sveika. Laimė, Polaroidą buvau palikęs namie, tad jam nieko nenutiko. Vėliau atėjo tėvai su Eriku bei Volis. Erikas užsipuolė mane dėl riedučių, tėvai – dėl sąskaitos už gydymą. Volis liepė jiems užsičiaupti. O aš gulėjau lovoje ir man net nebuvo juokinga.
Pragulėjau visą rudenį. Žiemą jau galėjau vaikščioti, bet tik su ramentais. Savo vienuoliktą gimtadienį irgi švenčiau ligoninėje. O po jo viskas apsivertė aukštyn kojom.
Iki šiol aš nepriėmiau savęs tokio, koks esu. Buvau įsitikinęs, jog iš tikrųjų aš ne toks, kad taip atrodau tik dėl ligos, kad aš atgausiu normalų pavidalą, kai tik pasveiksiu. Žinojau, jog esu kitoks, bet maniau, kad tai tik laikina. Maniau, suaugęs atrodysiu kaip ir visi žmonės, tai man atrodė savaime suprantama. Net nekilo minties, jog galiu visą gyvenimą ir likti tokio ūgio. Tuo labiau, Volis nuolat kartodavo, kad aš užaugsiu, o aš juo tikėjau.
Buvo praėjusi tik viena diena po mano vienuoliktojo gimtadienio. Aš sėdėjau ant lovos savo palatoje, kai pro duris įėjo Volis. Jis pažvelgė į mane tokiu rimtu žvilgsniu, prisėdo šalia ir tarė:
- Toni, turiu tau pasakyti kai ką labai svarbaus.
Aš susidomėjau.
- Supranti, tu jau nebe mažas vaikas, ar ne?
- Aišku.
- Tu juk netiki Kalėdų Seneliu ar Velykų Kiškučiu?
- Aišku, ne, - nusijuokiau.
- Vadinasi, turi liautis tikėjęs ir ... - jis užsikirto, jam buvo sunku kalbėti.
- Kuo?
- Tu pastebėjai, kad esi mažesnis už kitus?
- Aišku, - kas per kvaili klausimai. - Bet aš užaugsiu, aš geriu vaistus.
- Ar tai kiek nors padėjo?
- Ne, bet daktaras sakė...
- Daktaras melavo, Toni. Tu buvai dar per mažas suvokti tiesą.
Aš pakraupęs žiūrėjau į jį.
- Tu niekada neužaugsi, Toni. Niekas tau nepadės. Daugiausia tu gali padėti sau pats - tai susitaikyti su tuo, koks esi. Aš ... aš užjaučiu.
Mane apėmė nerealumo jausmas. Tai truko vieną akimirką, o kitą akimirką aš jau gulėjau ant lovos ir verkiau, kiek turėjau jėgų. Klykiau, spiegiau ir šaukiau taip, kad visas ligoninės personalas subėgo pažiūrėti, ką čia kankina.
Volis pasiėmė mane ant kelių kaip mažą vaiką, aš nesipriešinau, buvau visiškai bejėgis. Jis žvelgė į mane, nežinodamas, ką daryti. Nuo to man pasidarė tik blogiau. Nekenčiau jo, nekenčiau daktaro Eriksono, nekenčiau viso pasaulio, kuris buvo man toks neteisingas.
- Palikit mane ramybėje! - surikau. - Dinkit iš čia! Jei nematėt išsigimėlių, nueikit į cirką!
- Viskas bus gerai, - šnibždėjo Volis, laikydamas mane ant kelių.
- Noriu pabūti vienas, - pasakiau ramiai. Tai veikia labiau nei rėkimas, todėl Volis bei dvi užsilikusios seselės išėjo iš mano palatos. Likau vienas su savo skausmu.
Nežinau, kiek laiko praėjo. Slinko valandos, bet man niekas aplinkui nerūpėjo. Sėdėjau ant grindų, atsirėmęs į metalinę lovos koją, ir blioviau. Tai buvo siaubinga diena, ji reiškė viso ko žlugimą.
Viltis kada nors pasveikti, gerai atrodyti, svajonės, ateities planai - viskas buvo perniek. Visi man sakydavo: "Iškęsk tai, vėliau viskas susitvarkys". "Kelias į laimę vedą skausmą" - toks buvo mano įsitikinimas iki šiol. Dabar jis pasikeitė. Aš supratau, kad tas kelias per skausmą neveda niekur. Jo pabaigoj - tuščia vieta. Visiškai nieko. Ateities nėra. Taip, teisingai. Ateities nėra. No future.