Nors dėl dvieilyje minimų geografinių vietovių tikslumo kyla abejonių – vargu, ar kelias link Lietuvos ir Lenkijos sienos eina pro Šalčininkus – dabar žodžių iš dainos nebeišmesi.
Manau, kad Šalčininkai netgi gali pasinaudoti nelauktai palankiai susiklosčiusia situacija ir tapti turistų traukos centru, kasmet kovo 24 dieną organizuodami masinius pernykštės žolės deginimus pagal ispaniškąją Las Fallas tradiciją. Netgi datos beveik sutampa.
Bet grįžkime į tą vėlų penktadienį, mat iki šiol taip ir dorai nepaaiškinau, kas ir ko pro menamus degančius Šalčininkus važiavo tais keturiais autobusais į minėtuosius Katovicus. Ne šiaip vakaronė tai buvo, oi ne. Tai buvo jungtinė Lietuvos metalistų išvyka į kasmetinį festivalį „Metalmania“.
„Metalmania“ pelnytai tituluojamas didžiausiu sunkaus roko ir metalo muzikos renginiu Rytų ir Centrinėje Europoje. Pirmą kartą surengtas 1986-aisiais, dabar festivalis švenčia dvidešimtpirmąsias metines.
Per tuos metus renginys priaugo svorio ne tik įvaizdžio kategorijoje, bet ir išsiplėtė geografiškai. Šiuo metu jis organizuojamas ne tik Lenkijoje, bet ir Vengrijoje.
Kadangi Katovicai nepalyginti arčiau Lietuvos, keturi lietuvių delegaciją gabenantys autobusai, kaip ir kasmet, vyko būtent ten – garsiojoje „Spodek“ arenoje, išore kiek primenančioje skraidančią lėkštę. Ankstesnių kelionių metu autobusams prigijo pragaro mašinų vardas, kurio etimologijos, nors užmušk, niekaip nesugebėčiau atsekti.
Tikėsite ar ne, tačiau kalbų apie pragarą šiuose metalistų prikimštuose autobusuose buvo mažiausiai.
Buvo kalbų apie muziką: „Dabar kuriu savo muziką. Sukuriu porą „rifų“, užmetu „soliaką“.
Buvo kalbų apie interesų grupes: „Dabar metale valdo pažintys. Vienas nieko nepadarysi, turi surasti šutvę, kuri pritartų tavo idėjoms“.
Buvo kalbų apie karjerą: „Kartais žmonės pamato, kad tu „krūtas“. Kartais ir dviejų metų neužtenka, kad kiti pamatytų, jog tu „krūtas“.
Buvo kalbų apie koncertų sales: „Dar lieka garažas. Bet tai ne lygis, ten – šalta“.
Buvo susimąstymo akimirkų: „Ko nutilai? - Aš galvoju“.
Buvo analizuojama nekilnojamojo turto rinka: „Rusijoje per dvi dienas žuvo devyni žmonės. Dabar ten trijų dienų gedulas. Dėl to ten tokie pigūs butai“.
Buvo kalbama apie internetą: „Delfi“ – pagrindinis puslapis. Nori, nenori – vis tiek atsiverčia“.
Buvo filosofuojama: „Iš esmės, ir prasmės jokios. O tu žinai, kad esmė ir prasmė – visai skirtingi dalykai?“
Buvo teologinių debatų: „Tu man parodyk šioje žemėje nors vieną dievą ir aš tave apdovanosiu tuščiais buteliais. – O tu dar stebiesi, kad dievai nesirodo. Tu juos su tuščiais buteliais pasitinki“.
Buvo apie sekso industrijos rinkodarą: „Miegosite kartu „na chaliavu“. Lenkijoje – nuolaidų akcija“.
Buvo šiek tiek antifeminizmo: „Na, protingoji panele, turi kuo atidaryti alų?“
Buvo paliestos Vilniaus plėtros problemos: „Kam Vilniui tas tramvajus? Jau ir taip daug automobilių“.
Buvo televizijos ir pramogų verslo ir krepšinio tribūnų žvaigždė Tomas Balaišis – Sėkla, tačiau jis, deja, šį kartą buvo stebėtinai ramus. Gal metalistams reikia naujo vado?
Tiek visko buvo daug, kad nespėjome nė apsidairyti, kaip atsidūrėme Katovicuose. O ten mūsų laukė grupės: „Korpiklaani“ iš Suomijos, rusai „Crystal Abyss“, lenkai „Darzamat“, norvegai „Zyklon“ ir „Jorn“, „Vital Remains“ iš JAV, švedai „Entombed“, vokiečiai „Destruction“, Blaze‘as Bayley. Pagrindinės festivalio žvaigždės šiemet buvo brazilai „Sepultura“, anglai „My Dying Bride“ ir „Paradise Lost“ bei amerikiečiai – pusiau kolonistai, pusiau vietiniai - „Testament“.
Te nesupyksta sunkiosios muzikos mylėtojai, tačiau dėmesio vertomis laikau pusę išvardytų grupių, o iš jų pusę mėgstu tiek, kiek jos to nusipelnė. Tad pirmąją dienos pusę praleidęs Katovicų aludėse, į sporto, koncertų ir parodų rūmus „Spodek“ atėjau prieš pat „Entombed“ pasirodymą.
Šia grupe žavėjausi nuo 1997-ųjų albumo „DCLXVI: To Ride Shoot Straight and Speak the Truth” laikų – esu per jaunas atsiminti ankstesnius jų įrašus. Žavėjimasis atgijo 2001-aisiais jiems išleidus „Morning Star“.
Tad širdis pralinksmėjo Larsui Göranui Petrovui užtraukus: “Phosphorus Lucifer, stand up! In praise of the morning star, phosphorus Lucifer, say it! Chief rebel angel”. Grupė grojo tai, ko tikėjausi – labiau deathcore nei tradicinį death metal. Už tai jiems lenkiuosi.
Tačiau didžioji dauguma susirinkusiųjų, matyt, buvo tradicinių metalo stilių gerbėjai. Sekantys pasirodę thrash‘eriai „Destruction“ įplieskė žymiai judresnį mosh pit‘ą nei prieš juos groję švedai. Kodėl? Sunku pasakyti – gal už tai, kad jų melodijos primena vieną ant kitos sudėtas kaladėles.
Bet kaip galima muzikoje taikyti gamtoje vyraujančios simetrijos ir harmonijos dėsnį ir vadintis griovėjais, man lieka paslaptimi. Visgi šį neatitikimą grupė pamėgino kompensuoti ir auditoriją išvadino „močkrušiais“ ir „šūdgalviais“.
Sąžiningai savo kvadratus atvirinusius muziejinius, atsiprašau, – idėjinius metalistus „Destruction“ keičia kitas sunkiosios muzikos fenomenas Blaze‘as Bayley. Tiksliau, Blaze‘as „aš buvau išspirtas iš „Iron Maiden“ Bayley. Taip, tai jis – trumpametražis Bruce‘o Dickinsono pakaitalas.
„Metalmanijoje“ jo pasirodymas, deja, nebuvo toks trumpametražis – vyras pasirodymui turėjo visas 75 minutes, kai tuo tarpu likusioms grupės tebuvo skirta po 45 minutes. Gal Blaze‘as buvo išsiilgęs dėmesio? „Metalmanijos“ rengėjai jam galėtų skirti daugiausiai kalbančio muzikanto apdovanojimą.
Pasirodymo pradžioje Blaze‘as suskėlė 5 minučių trukmės širdį veriančią kalbą apie koncertuoti jam neleidžiančias įrašų kompanijas. Kalba, ją išvertus į lietuvių kalbą, išcenzūravus ir stilistiškai apdorojus skambėtų taip: „Aš dar dainuosiu“.
Visa laimė, kad kalbant ir grojant Blaze‘ui pasirašyti autografų išėjo „Testament“. Tad nuskubėjome ten, kur buvo tikrasis pasirodymas – grupės gerbėjai savo dievukams pasirašyti kišo gitaras, telefonus, net pasus.
Po Blaze‘o scenoje pasirodė jie – „Sepultura“. Pamatyti šią grupę svajojau nuo pirmojo studijų kurso laikų, kuomet man kursiokai gimtadienio proga padovanojo albumą „Roots“. Kodėl? Nes vilkėjau odinę striukę.
Tačiau tuo metu mėgau daugiau sunkųjį roką, nei metalą. Tad kursiokų dovana tapo postūmiu progresuojant naujų muzikinių ieškojimų link. Ačiū jiems.
Prieš porą metų tuose pačiuose Katovicuose mačiau „Sepulturą“ palikusį nutukėlį barzdočių Maxą Cavalerą. Dabar išsipildė troškimai išvysti ir likusius brazilus. Nors paskutinių jų albumų, įrašytų jau su Derricku Greenu, neklausiau, grupė nenuvylė – jau antra atlikta daina visus susirinkusiuosius išskraidino į atvirą kormosą: „Chaos a.d., tanks on the streets, confronting police, bleeding the plebs, raging crowd, burning cars, bloodshed stars, who‘ll be alive?!“
Mosh pit‘as neišsivadėja per visą pasirodymą ir jau pradedu abejoti, ar organizatoriai nebus apsirikę, headliner‘iais pasirinkę „Testament“.
Tačiau vos brazilams nulipus nuo scenos, pasigirsta skanduotės, reikalaujančios „Testament“ pasirodymo. Dėl kažkokių aplinkybių ši grupė lipa į sceną sekanti, nors turėjo užbaigti festivalį. Thrash‘o išradėjus girdžiu pirmą kartą gyvai ir sužinau, kad du grupės nariai – indėnai.
Neaišku, ar tai šiai grupei pridėjo populiarumo balų, bet ji velniškai gera. Paskutinės auditorijos jėgos krenta nelygioje kovoje su visą energiją išsiurbiančia greitaeige muzika.
Paskutinėms dvejoms grupėms – „Paradise Lost“ ir „My Dying Bride“ – telieka rinkti šlovės likučius. Nors tai ir yra vienos iš sunkiosios muzikos padangės pažibų, visgi groti antrą valandą nakties prieš daugiau kaip 12 valandų koncertą atlaikiusią publiką – didelis išbandymas. Tad nieko nuostabaus, kad apie „Paradise Lost“ galiu pasakyti tik tiek, kad jie scenoje kuria puikų reginį, o „My Dying Bride“ vokalistas Aaronas Stainthorpe`as – talentingas artistas. Ir dar grupės bosistė visai nieko.
Matyt, ir patys „My Dying Bride“ suprato patekę į keblią padėtį, tad pagrojo trumpai ir atsisveikino nepretenzingai: „Ačiū, kad sulaukėte mūsų. Dabar galite eiti miegoti“.
Taip ir padarėme.
