- Po gana ilgos tylos – 10 metų, neskaitant 2003 m. perleistos „Anties“ diskografijos, „Zona“ iškarto „iššovė“ net keturis naujus jaunosios gitarinės muzikos atlikėjų kartos albumus – 2005 metais tai buvo funk scenos atstovai „Bitės“ ir perspektyvi nepriklausomo roko grupė IR, o šiemet išleisti ska panko propaguotojų „dr.Green“ darbas „Culture Repair“ ir kauniečių „Mountainside“ modernaus roko albumas „All About Time“.
Kodėl buvo tokia ilga tyla ir kodėl staiga išleisti keturi šviežios lietuviškos muzikos albumai per du metus?
- Praleidai dar „dr.Green“ rinktinę „10 Green Years“. 2005 horizonte pasirodė rygietis Maratas baigęs Berklio muzikos mokyklos muzikos vadybos specialybę ir pasisiūlė užsiimti įrašų leidyba.
Aš labai skeptiškai vertinau komercines šios iniciatyvos perspektyvas, bet žmogus man pasirodė kvalifikuotas ir nusprendžiau leisti jam pabandyti. Taip pasaulį išvydo „Bičių“ „Zoom“ ir „IR“ „Now or Never“.
Marato entuziazmas greitai atslūgo, o aš likau vėl įveltas į įrašų leidybą. Mielai to nedaryčiau – nematau čia pakankamai žmonių, kurie norėtų pirkti originalius albumus. Bet „Zonos“ platintojas „Prior įrašų grupė“ sudaro labai palankias sąlygas leisti nekomercinę muziką, todėl kartais padedu išsileisti albumus grupėms, kurios man patinka.
Keturi albumai per du metus - praktiškai nieko. Manau jokia normalesnė muzika čia neturi jokios perspektyvos. Būtent todėl ir buvo ilga tyla.
- Papasakok apie paskutiniąsias grupes, kurias išleido pirmoji Baltijos šalyse nepriklausoma leidybinė firma „Zona Records“. Kodėl pasirinktos būtent jos? Ar jau esi numatęs kas bus sekantis tavo pasirinkimas?
Nes tos grupės yra labai plačiai žinomos tam pačiam siauram muzikos mėgėjų ratui. Mano pasirinkimui ką leisti ir ko neleisti didžiausią įtaką daro tai, ar grupės pačios yra pasiruošusios už save kovoti, daug dirbti ir nesitikėti momentinės (o geriau išvis jokios) šlovės.
Visi muzikantai, kurių įrašus leidžiu, visų pirma man patinka kaip žmonės. Kompaktų leidybą traktuoju kaip tam tikrą visuomeninį darbą, tai tikrai ne verslas.
Naujas albumas jau yra numatytas. Tai bus Olego Pavlovičiaus Molokojedovo dvi siuitos džiazo kvartetui „Invitation for the Dance“, jei jis anksčiau laiko nenuvarys manęs į kapus nesibaigiančiu kompakto dizaino ir aprašymų derinimu ir tobulinimu (Šypsosi - Red.)
- Vis dažniau ir gausiau Lietuvos roko komandos važiuoja koncertuoti į Latviją, Estiją, Lenkiją, kitas kaimynines šalis. Ar ten lietuviai realiai turi šansų prasimušti ar bent jau būti išgirsti ne mažiau nei Lietuvoje? Ar Lietuvos grupių kuriama gitarinė muzika įdomi užsieniečiams?
- Talentingi žmonės visada turi šansų prasimušti. Tačiau vertinamas ne talentas, o produktas. Sukurti originalų ir kokybišką produktą Lietuvoje yra sunku. Čia gitarinė muzika stipriai atsilieka nuo elektronikos, kur turime bent tris europinio lygio projektus: „Dublicate“, „fusedMARc“ ir „Pieno lazerius“.
Tarptautiniame muzikos versle pirmas klausimas užduodamas artistams iš neišsivysčiusių šalių yra „ar jūs jau tapote super žvaigždėmis namie?“. Jei ne, pirma tapkite, o tada kalbėsime. Realiausias kelias norintiems „prasimušti“ yra važiuoti ten, kur viskas vyksta ir bandyti ten įrodyti, kad esate kažko verti.
Beje, pirmas pavyzdys jau yra ar tuoj bus. Turiu omeny „Joana and the Wolf“.
- Kokia muzikinė situacija kaimyninėse šalyse. Ar ten, šiaip jau visame pasaulyje komerciškai sėkmingas rokas, yra, kaip ir Lietuvoje, pogrindyje?
- Nesu situacijos kaimyninėse šalyse žinovas. Latvijoje situacija berods kiek geresnė ta prasme, kad ten yra didesnė roko auditorija ir kelios roką transliuojančios radijo stotys. Nors kažkokių stebuklų nėr ir ten – lygis panašus į mūsų, tik gal grupių daugiau. Estijoje, matyt, dar geriau.
Jiems daro įtaką labai „rokiniai“ suomiai. Gudijoj – liūdesys. Neseniai teko perklausyti ir vertinti jų Top 12-uką. Prastokas vaizdas. Lenkijoj – visai kitos tradicijos ir kita rinka, čia jau nėr ką lyginti.
- Tau teko matyti ne vienos Lietuvos roko kartos gimimą ir mirimą. Nuolat seki alternatyvinės scenos muzikinius įvykius, jais gyveni. Tavo žvilgsnis į dabartinę Lietuvos roko sceną ir jos artimiausią ateitį...
- Pasijutau kažkokiu slibinu nemirtinguoju (Juokiasi – Red.) Manau, kad po pradinio sprogimo ir visuotinio entuziazmo dešimto dešimtmečio pradžioje ir totalinio smukimo jo pabaigoje perėjome į gana stabilią būseną.
Alternatyvios muzikos „gentys“ kiek išsisklaidė, bet kiekviena jų turi nemažą (1-2 tūkstančių) savo gerbėjų būrį. Yra normaliai grojančių grupių turbūt visuose roko stiliuose („alternative“, „metal“, „punk“), bet nemanau, kad šios scenos laukia koks nors ypatingas suklestėjimas. Vienas svarbiausių argumentų taip manyti – pastovi ir didelė aktyviausio jaunimo emigracija.
- Ar tavęs nestebina, kad roko etikete Lietuvoje bando naudotis su roku nieko bendro neturintys ar nebeturintys žmonės ir grupės, pvz. populiarias estradines dainas įvairiuose televizijos šou atliekantis buvęs metalo grupės „Katedra“ dainininkas Povilas Meškėla, scenoje visuomet kuriantis pabrėžtinai „rokavą“ įvaizdį – odiniai drabužiai, ilgi plaukai, ryžtinga stovėsena? Ar tokie atlikėjai ir grupės nerodo blogo pavyzdžio jaunimui?
- Nereikia čia ant Povilo „važiuoti“ (Šypsosi – Red.). Žmogus tiesiog liko toks, koks ir buvo kažkada. Atrodo gal kiek neadekvačiai dabartinei savo padėčiai. Aš nieko blogo tame nematau. Problema greičiau ta, kad kitose šalyse senstančių rokerių gerbėjai sensta kartu su jais ir lieka jiems ištikimi, o mūsiškiai gerbėjai kažkur dingsta...
Manau, jei Povilas ar kiti vyresnės kartos rokeriai galėtų groti savo mylimą seną hardą ir iš to pragyventi, jei nesiveltų į jokius TV šou ir panašias šlykštynes. O iš „blogų“ pavyzdžių protingi irgi pasimoko. - Kiek svarbi gyvam grojimui aparatūra, apie kurią dažniausiai klausytojai nė nesusimąsto? Kokia Lietuvoje rengiamų gyvų koncertų garso kokybė? - Visa tai yra svarbu, bet ne svarbiausia. Svarbiausia yra ryšys tarp muzikantų ir klausytojų. Net teisingiau būtų sakyti ne klausytojų, o koncerto dalyvių. Geras koncertas – tai kas atsiranda sąveikoje tarp scenos ir salės. Kokybiškas garsas yra būdas tą ryšį pagerinti.
Tai kaip laidininkas elektrai – kuo pralaidumas geresnis, tuo stipresnė srovė. Omo dėsnis (Šypsosi - Red.) Pas mus kartais aparatūros „varža“ tokia didelė, kad muzikos „srovė“ išvis nepasiekia žiūrovų. Muzikantai turėtų pradėti nuo savo instrumentų – jei instrumentas blogai skamba, joks garsinimas neišgelbės.
- Neseniai vėl sugrįžai į radijo eterį. Trečiadieniais nuo 19 val. per „Opus3“ vedi laidą „Stygos“. Kam skirta ši laida, kokia muzika skamba jos metu?
- Aš mėgstu radiją, todėl kai tik pasitaikė proga, ėmiausi šio darbo. Kam ji skirta? Sunku pasakyti... Manau, visų pirma man pačiam. Pasiruošimas kassavaitinėms laidoms leidžia „palaikyti formą“, tai yra sekti, kas naujo vyksta muzikoje.
Džiaugiuosi turėdamas galimybę bent minimaliai pristatyti klausytojams lietuviškas grupes ir čia organizuojamus renginius. Patinka kviesti grupes gyvai pagroti studijoje. Tikiuosi netrukus „Opus3“ pagros neseniai albumą išleidę „Mountainside“.
