- Diana, jūs esate Lietuvoje, tačiau nekoncertuojate. Kaip gi taip?
- Kai tik būsiu pakviesta, būtinai surengsiu koncertą. Kol kas tokio pasiūlymo nesu gavusi. Tačiau lietuvių dėmesį aš jau spėjau pajusti, tad mielai surengčiau koncertą.
Vilniuje esu pirmą kartą. Vakar vėlai vakare atskridau čia iš Stokholmo ir kol kas dar nespėjau susipažinti su miestu ir pajusti jo gyvenimo ritmą. Vienintelis dalykas, kurį pajutau, tai šaltis (juokiasi). Tiesa, šiandien va jau saulė išlindo.
Tačiau kai esi šiltai priimamas, apie orą lengva pamiršti, juk išgirsti daug gero, o mane čia labai šiltai priėmė.
- Jūs daug keliaujate po įvairius miestus. Ar yra koks nors ypatingas skambėjimas jūsų mėgstamuose miestuose?
- Visi miestas skamba vis kitaip, juk kiekvienas iš jų turi kokią nors neužmirštamą istoriją. Vieni miestai asocijuojasi tik su viešbučiais, kiti – su šiltais susitikimais. Tačiau praktiškai visuose miestuose, kur lankausi, yra žmonių, kurie mane myli.
Tokių žmonių, žinoma, yra ir Vilniuje. Kai žmonės man dėkoja už mano kūrybą, dovanoja gėles ir domisi mano asmeniniu gyvenimu, mano šeima, mano sūnaus sveikata – man tai daug reiškia. - Diana, jūs gimėte tolimame Suchumyje, iš kurio išvažiavote dar būdama vaikas, jau daug metų gyvenate Rusijoje, ar širdyje vis dar laikote save gruzine?
- Taip, aš gimiau Abchazijoje, tačiau būdama septynerių persikėliau gyventi į Tbilisį, kur 11 metų mokiausi aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Į Rusiją aš atvažiavau 1995 m. dalyvauti konkurse „Jalta-Maskva-Tranzit‘95“, o po šio konkurso ten ir likau.
Tuo metu ten jau gyveno mano brolis, jis yra mano prodiuseris, jis ir nusprendė užsiimti mano karjera Rusijoje. Aš jau daug metų gyvenu Rusijoje, tačiau aš niekada nenustojau būti gruzine, net tapusi nusipelniusia Rusijos artiste.
Mane Rusijoje pripažino, mane ši šalis pamilo, tačiau gyvenu aš kaip gruzinė. Laikausi gruziniškų tradicijų ir savo vaiką taip pat mokau jų laikytis. Aš labai laiminga, kad mano vyras mane dėl to visokeriopai palaiko, jam labai patinka mūsų nacionalinė virtuvė, mūsų pasisėdėjimai prie stalo.
- Po išvykimo, ar buvote sugrįžusi į tėvynę?
- Abchazijoje aš nebuvau nuo 1992 m., kai mes iš ten išvažiavome. Tai buvo karo metai ir tai buvo pačios baisiausios dienos mano gyvenime. Teko viską palikti, taip pat ir tėvų namus.
Po to ten nebebuvau sugrįžusi, nors ten palaidoti mano protėviai ir močiutė su seneliu. Man labai gaila, kad ten susidarė tokia sudėtinga situacija, juk rusai ir gruzinai visada gyveno draugiškai. Tai įrodo mano santuoka su Piotru, aš myliu savo vyrą ir jo šeimą, o jie myli mane.
Ši draugystė gimė ne vakar, ji tęsėsi šimtmečius... O politikoje aš ne itin gerai orientuojuosi, o ir nenoriu viso to suprasti. Aš ne politikė, aš – muzikantė.
- Šiemet važiuojate į „Eurovizijos“ konkursą. Tai sena jūsų svajonė?
- Taip, tai sena svajonė. Šis konkursas labai įdomus. Tai aukščiausio lygio renginys, kasmet pritraukiantis vis daugiau žiūrovų. Auga ir norinčių į jį patekti skaičius. Man visuomet norėjosi jame sudalyvauti, bet aš suvokiau, kad tai – milžiniškas darbas, kad tam būtinas pasitikėjimas savimi.
Atrankos turas Tbilisyje buvo nelengvas, tačiau turiu pripažinti, kad aš nekonkuravau su kitais muzikantais. Juk mes ne konkurentai, mes - kolegos, mes darome tą patį darbą. Ir jie siekė, kad jų širdies šauksmas būtų išgirstas, ir aš.
Bet kokiu atveju, reikia eiti į sceną ir nieko nebijoti, gal tik truputį jaudintis. Taip tiesiog susiklostė, kad šį kartą laimėjau aš.
– Jūsų dainos pavadinimas – „Ateis taika“ („Peace Will Come“), kodėl išskyrėte būtent ją?
– Kiekvienoje dainoje dainuojama apie meilę, o meilėje yra taika. Kompozitoriaus Kimo Breitburgo ir poeto Kareno Kavalerjano dėka kūrinys tapo labai išsamiu. Jame dainuojama apie gyvenimą, apie taiką visame pasaulyje, kiekvienoje šalyje, kiekvienuose namuose, kiekvienoje šeimoje. Mums visiems yra svarbiausia, kad nebūtų karo, kad nebūtų ašarų, kad vaikai gyventų gerai, kad nereikėtų palikti savo namų. Būtent šį skausmą bei viltį perteikia daina; būtent tai ir norime papasakoti Europai.
– Ar nenorėtumėte konkurse atstovauti Rusijai?
– Šiuo metu man yra svarbiausia gerai pasirodyti už Gruziją, o toliau žiūrėsim. Beje mano Valstybinio teatro meno instituto Maskvoje (GITIS) bendrakursis Dima Bilanas pasirodys jau antrą kartą. Su juo buvome neseniai susitikę ir kaip tik juokavome apie tai.
Belgrade mes, žinoma, palaikysime vienas kitą. Nors, palaikysiu išties visus dalyvius. Žinau, kas yra konkursas, ir kaip viskas sunku. Tikiuosi, kad visi atlikėjai bus draugiški. Kur yra muzika ir daina, man regis, ten kova nereikalinga. Reikia tiesiog gyventi ta muzika.
– Diana, papasakokite prašom apie žmones, kurie lydėjo jus visą kūrybos kelią...
– Pirmiausia, tai Igoris Nikolajevas, kuris buvo mano mokytoju. Tai asmuo, kuris parodė man kelią, kuriuo dabar einu, kuris padovanojo man auksinį raktelį, už ką jam ir esu labai dėkinga. Padėjusi yra ir Ala Borisovna, kuri man yra išmintingumo įsikūnijimu. Su ja net nereikia bendrauti, galima daug ko išmokti, vien pasiklausius jos dainų.
Be to, labai myliu ir gerbiu savo artimą draugą, kompozitorių Kimą Breitburgą, kuris ir parašė dainą „Eurovizijai“. Žinoma, negaliu pamiršti savo šeimos. Mano brolis Robertas patikėjo manimi, kai dar buvau visai maža.
Jis – mano prodiuseris. Jis nuolat saugo mane. Be abejo, esu dėkinga savo tėvams. Nors mano mama pasitraukė iš pasaulio prieš septynerius metus, ji stebi ir saugo mane iš debesų. Žinoma, tai – mano vyras, kuris taip įsijautė į mano reikalus ir gyvenimą, kad jau imu nerimauti dėl jo paties ir dėl jo darbo. Juk jis – didis profesionalas, advokatas, labai protingas žmogus. Aš niekad negalvojau, kad mano gyvenime atsiras dar vienas žmogus, neskaitant brolio, kuris manimi taip rūpinsis...
– Kompanija „Dzintars“ išleido naujų kvepalų liniją, pavadintą jūsų vardu. Kuo ypatingi šie kvepalai?
– Aš dievinu kvepalus, tai – mano silpnybė. Na, o šis kvapas – labai savotiškas, gal net aštrokas. Man jis simbolizuoja nepriklausomybę. Juose yra jacintų ir gvazdikėlių aromato. Kai man atsiuntė mėginius, iš pradžių net pasimečiau, nežinojau, kaip išsirinkti. Tačiau būtent šis kvapas užkariavo mano nosį... Man apskritai patinka gėlių kvapai.
Pavyzdžiui, aš dievinu lelijas. Man jos asocijuojasi su švelnumu ir tyrumu. Per gimtadienį mano namai tiesiog skęsta lelijose. Tiesa, mano namiškiams šis kvapas nelabai patinka. Dar man patinka akacijos. Negaliu pamiršti gegužę žydinčių gėlių aromato, ir tiek. Juk tai – neapsakoma saldybė, nuo kurios tik ir norisi gyventi...
