Daug... Pirmą kartą solo dainavau „Metropolio“ restorane Kaune būdamas šešerių. Mokiausi ir muzikos mokykloje, lankiau smuiko ir obojaus pamokas. Paskui dainavau Kauno radiofono berniukų chore. Rimčiau pradėjau koncertuoti nuo šešiolikos ir tai darau jau 45 metus. Kai atvykau į Palangą, pradėjau bendradarbiauti su kultūros namų orkestru, įkūrėme ir jaunimo ansamblį. Baigęs mokyklą Palangoje, išvykau į Vilnių studijuoti žurnalistikos. Ten mane pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius ir pasiūlė ateiti dainuoti į jo vadovaujamą ansamblį „Ritmas“, kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava“.
Dar besimokydamas mokykloje įkūrėte jaunimo estrados ansamblį?
Viktoras Malinauskas, išgirdęs mane dainuojantį, pasiūlė: gal ką nors organizuojam? Atsirado dar pora muzikantų. Alfredas Macius grojo klarnetu, V.Malinauskas – akordeonu, aš – kontrabosu. Taip ir įsikūrė jaunimo grupė. Pradėjom dainuoti, šokti, paskui ėmėme koncertuoti „Jūros“ restorane. Po kiek laiko studijuoti į Vilnių išvažiavo A.Macius ir V.Malinauskas, taip mūsų keliai ir išsiskyrė. Dainos keliais nuėjom, bet skirtinguose ansambliuose.
Kodėl nesirinkote studijuoti tokios specialybės, kuri būtų susijusi su muzika, o pasukote į žurnalistiką?
Estradinio dainavimo tuo metu niekas nemokė. Vėliau konservatorijoje atsirado ir tokia specialybė, bet ten dėstė, švelniai tariant, nieko operoje nepasiekę dėstytojai, kurie nieko negalėjo man duoti. Vieninteliai broliai Frankoniai baigė tą klasę, bet nuo to jie nei geriau, nei blogiau dainuoti nepradėjo.
Kokias dainas tada dainavote?
Mūsų mėgstamiausios buvo L.Armstrongo, F.Sinatros, T.Džoun¬so dainos. Dainavome ir lietuvių, rusų autorių dainas. Savo dainų nekūrėme. Pradėjau kurti tekstus dainoms gerokai vėliau, po 1970 metų, kai jau dainavau filharmonijoje.
Kaip atsidūrėte „Nemuno žiburiuose“ ir „Nerijoje“?
Pakvietė. Tapau konkursų „Kauno pavasaris“ ir „Liepojos gintaras“ laureatu. Šis konkursas ir dabar tebevyksta, tik kitaip vadinasi. Vėliau tapau „Vilniaus bokštų“ laureatu. Taip atsidūriau „Nemuno žiburiuose“. Tai buvo profesionalus Lietuvos filharmonijos ansamblis. Su juo išmaišėme visą Tarybų Sąjungą. Kai šį kolektyvą išskirstė, mane pakvietė į „Neriją“. Buvo jau 1973 metai, ansamblis susilaukė didžiulio populiarumo. Vėliau dainavau „Lietuvos“ viešbučio varjetė programose, o nuo 1988 m. rengiu autorines programas ir koncertuoju Lietuvoje bei užsienyje.
Ką iš „Nerijos“ laikų norėtumėte sugrąžinti į šiandieną?
Tais laikais skambėjo gyva muzika, vyko nuolatinė kūryba. Dainuodavome kelionėse, pailsėdavome žvejodami, prie laužų. Viskam užtekdavo laiko. Dabar jau reikia poilsį derinti su koncertine veikla. Matau, kaip pervargsta net jaunimas, tai ką kalbėti apie mus. Anksčiau nerūpėjo nei autobusai, nei viešbučiai, rūbininkė išlygindavo drabužius, viską paduodavo. Dabar jau reikia pačiam susiruošti.
Kodėl palikote „Neriją“?
Prasidėjo tokie laikai... Nepriklausomybė. Pradėjo dygti rinkos daigai. Reikėjo išsilaikyti, dotacijų valstybė nebenorėjo duoti. Sunku buvo tokiems dideliems ansambliams išsilaikyti. Vis tiek netrukus „Nerija“ sugriuvo.
Gal norėtumėte suburti tuos pačius „Nerijos“ dainininkus ir vėl pradėti koncertuoti?
Ne. Tie grupių atsikūrimai man nepatinka. „Hiperbolė“ buvo atsikūrusi keleriems metams, bet greitai baigė savo egzistavimą. Dabar ne visi „Nerijos“ dalyviai ir pagrotų, ne visi ir gyvi likę.
O kaip keitėsi Jūsų klausytojai, žiūrovai?
Žiūrovai, klausytojai nesikeičia, tik brukama muzika keičiasi. Atėjus nepriklausomybei, visur atsirado daug kičo: muzikoje, architektūroje, dailėje, literatūroje. „Nerijos“ laikais žiūrovas buvo labiau išprusęs.
O ką galite pasakyti apie dabartinius savo klausytojus?
Kad tai nėra paaugliai, turbūt kiekvienam aišku. Tačiau manęs klausosi ir vaikai, ir jaunimas. Kartais net stebiuosi: įmonės rengia šventes, pasikviečia mane. Nuvykstu ir apstulbstu – susirinkęs jaunimas maždaug 25-30 metų! Kai yra tiek daug naujų grupių! Tikrai būnu maloniai nustebintas.
Ką malonaus prisimenate iš savo koncertinės veiklos?
Gražiausi prisiminimai – tai festivalis „Baltijos jaunystė“. Visi kolektyvai susirinkdavo Palangoje rugpjūčio mėnesį. Žmonės atostogaudavo specia¬liai tuo metu, kad patektų į šį festivalį, nors tada buvo labai sunku gauti bilietus. Būdavo smagu, kai susitikdavome pažįstamus muzikantus. Ir žiūrovai tuo metu būdavo kitokie; atostogaujantis klausytojas – palankesnis.
Scenoje Jūs – visada besišypsantis, trykštantis energija
Manau, kad artisto bėdos turi likti užkulisiuose, o jeigu to padaryti nesugebi, geriau visai neiti į sceną.
O koks Jūs esate ne scenoje?
Na... šiek tiek niurgzlys. Ožiaragis esu, o jie mėgsta, kad viskas būtų savo vietose, savo dėžutėse. Jei nepavyksta, paburbuliuoju. Mėgstu argumentuotą diskusiją, bet galiu prisipažinti suklydęs. Aš nesu užsispyręs. Ožiaragis – tai ne ožys!
Kur Jums labiausiai patinka koncertuoti? Restoranuose ar didžiulėse koncertų salėse?
Kamerinėje erdvėje. Nemėgstu dainuoti stadionuose. Suprantu, kad tokių renginių reikia, tačiau sunku bendrauti su gausybe žmonių.
Gal esate sulaukęs pasiūlymų mokytojauti? Juk turite daug patirties.
Manau, kad neturiu pedagogo talento. O patirtis yra įgyjama, teoriškai labai sunku tą patirtį apibrėžti. Dėstant akademinį dainavimą, reikia mokyti įvairių kvėpavimo pratimų. Žinau, kaip tai padaryti, bet paaiškinti – sunku.
Kas iš Lietuvos dainininkų, Jūsų nuomone, turi daugiausia perspektyvų?
Merūnas. Yra ir daugiau, bet jis – ryškiausias.
Ar planuojate išleisti naują albumą?
Šį rudenį ketinu pradėti rinkti dainas naujam albumui ir po Naujųjų Metų planuoju pradėti įrašus. Ir nors visi pageidauja išgirsti senųjų laikų dainų, juk naujų taip pat reikia!
