Vėl būtume verkę, kad (per tą nelemtą komisiją) į „Euroviziją“ siunčiame ne TĄ. Kad TAS tradiciškai liko už borto, nes Lietuvoje teisybės nėra ir nebus. Netiesa! Pagaliau laikas švęsti, nes liaudis ir išrinktieji susijungė kaip dvi į vieną burną pakliuvusios kramtomosios gumos pagalvėlės, susimaišė kaip du maišeliai „Popcorn“ spragėsių aparate.
Ko jau ko, bet to iš komisijos nesitikėjo niekas. Jei visuotinėje euforijoje pamiršote, galiu priminti, kas ten sėdėjo. Rosita Čivilytė – organiškai „popso“ ir pigių triukų nekenčianti dainininkė. Mindaugas Urbaitis - dainos aranžuotes kaip mikroschemas nagrinėjantis kompozitorius. Artūras Novikas – perfekcionistas, neišdainuotas natas aplink save girdintis kilometro spinduliu. Darius Užkuraitis – muzikologas, ant kurio marškinėlių turėtų būti parašyta „Muzika yra rokas. Ne rokas – ne muzika“. Ir galų gale , Jonas Vilimas – vienintelis Lietuvoje žinantis, ko reikia „Eurovizijai“ (išskyrus, žinoma, Algimantą Čekuolį).
Ar galima buvo numanyti, kad šią geležinę kompaniją, turėjusią aukščiausius balus atiduoti A. Pilvelytei, Merūnui ar Evelinai Sašenko, taip apakins paprasti blizgantys „triusikėliai“.
Tiesą sakant, sunku suvokti, kodėl komisija atrodė lyg supančiota Hario Poterio valdymo kerais. Kodėl Sasha Song, pusfinalyje surinkęs 54 komisijos balsus (rekordinį skaičių), finale išgirdęs, kad pasirodė dar geriau, kažkodėl tegavo 22 balsus. Galima sakyti, kad tik finale staiga suprato, kad nėra ko antrą kartą lipti ant to paties grėblio? Bet gi Sashos daina „Say „Yes“ to Life“ buvo kur kas mažiau vykusi, nei „Pasiklydęs žmogus“. Ir net ne profesionalui tai aiškiai matėsi jau pusfinalyje. Kodėl į finalą delegavę Ramūną Difartą ir Jūratę Miliauskaitę, kaip našlaičius juos paliko likimo valiai pirmajam teskyrusi 5-ąją vietą, o antrajai - priešpaskutinę? Juk būtent toks papildomų finalo dalyvių pasirinkimas vertė manyti, kad komisija dievina naftaliną, todėl auksines finalo vietas skiria „seniams“.
Tiesos dėlei reikėtų prisiminti, kad komisijos sudėtis kiekvieną turą šiek tiek kito, bet, niekaip nerandu argumentų, kodėl ši, iš esmės vienodai mąstančių „kadrų kaita“, galėjo lemti tokį malonų Jurgui Didžiuliui, bet tragišką Aistei Pilvelytei akibrokštą.
Galima manyti, kad komisiją nokautavo net tik blizgančios kelnaitės, bet ir bandos jausmas. Juk publika gerai sukaltai dalyvavimo „Eurovizijoje“ strategijai niekada nebuvo abejinga. „Inculto“ laimėjimą galima laikyti ir magiškųjų viešųjų ryšių pergale. Nė viena grupė nedėjo tiek pastangų, kad laimėtų. Tiksliau nė viena nedėjo jokių papildomų pastangų. Jei Aistės viešųjų ryšių kampanija būtų nors per pusę tiek apmąstyta, o komanda – kūrybinga, ji būtų į išsvajotą konkursą jau seniai išvažiavus, grįžus ir apsiraminus.
Ar komisijos išverstas kailis išeis į naudą, pamatysime gegužę. Bet kuriuo atveju, smagu, kad į tarptautinį konkursą, maloniai nelogišku būdu, siunčiame grupę, kuri Lietuvą pristato kaip linksmą, nutrūktgalvišką, ironišką, jokių moralinių ir ekonominių krizių nenuvargintą šalį, kurioje žmonės šypsosi ir šoka pagal specifinį Rytų Europos funk‘ą. O vyrai blizgiomis kelnaitėmis laikomi didvyriais, o ne gaidžiais.
