„A-ha“ po scenoje praleistų dvidešimt penkerių metų nebeatrodo kaip anksčiau, tačiau skamba – taip, kad su jų muzika užaugusi karta gali pasijusti kaip diskotekoje, kai laukdavo „Take on Me“ ir gražiausio šokių partnerio visoje klasėje.

Romantiškai ir santūriai - taip „A-ha“ paskutinio turo „Ending On A High Note” koncertu atsisveikino su Lietuva. Scenoje vokalistas Mortenas Harketas, klavišininkas Magne Furuholmenas ir gitaristas Paulas Waaktaar-Savoy’us nedarė jokio šou. Apsiribojo grojimu, dainavimu ir padėkomis publikai.

Tradiciniai tamsūs kostiumai, paprasti marškiniai. Galima sakyti, kad klavišininko Magne balti blizgantys sportbačiai – didžiausia leistina ekstravagancija. Atrodo, ne itin madinga šiems laikams žvaigždžių poza, bet jiems tai niekada netrukdė būti populiariais. Prieš Vilnių grupė sugrojo du anšlaginius koncertus – Rygoje ir Berlyne, o atsisveikinimas su Norvegija primins laidotuves, nes šiuo metu jau parduodami bilietai į ketvirtą koncertą, o “A-ha” pažadėjo, kad jų bus tiek, kiek reikės, kad visi norintys paskutinį kartą pamojuotų savo nacionaliniam turtui.

Vilniuje grupė netuščiažodžiavo. Vargu, ar nors vienas ištikimas gerbėjas įsivaizdavo, kad jie iškrės ką nors nelaukto ir neįtikėtino. O neištikimų gerbėjų šį vakarą salėje arba nebuvo, arba jie išėjo pabaigos nelaukę. Tiesos dėlei reikia pripažinti, kad visus grupės kūrinius žino tik išprotėję aistruoliai, todėl koncerte buvo duobių – per ilgų nuobodokų intarpų belaukiant kito pasaulinio superhito.

„Stay on These Roads“, „Crying in the Rain“, „Summer Moved On“ – publika hitus pažindavo nuo pirmų akordų. „Hunting High or Low“ priedainį salė acapella traukė iš visos širdies. Pataikydama į natas ir paneigdama mitą apie lietuviams ant ausies užlipusią mešką.

„Ačiū, kad buvote visus tuos metus su mumis, viso Vilniau, čia „Take on Me“ - prieš bisui pasirinktą garsiausią savo dainą teištarė muzikantai.

Ekrane pasirodė legendinis dainos vaizdo klipas, savo laiku apvertęs aukštyn kojom visą jų kūrimo pramonę ir iki šiol laikomas vienu genialiausių šio žanro pavyzdžių.

Tai buvo tikrai šiaurietiškas bisas – santūrus ir lakoniškas. Turbūt nė viena grupė neatsisveikino taip minimalistiškai – vienu kūriniu. Publika negalėjo tuo patikėti ir dar bandė kviestis į sceną savo numylėtinius. Deja, negailestingai besižiebiančios arenos šviesos pranešė – „A-ha“ Lietuvoje jau istorija.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)